NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10170&OId=7200
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks karalius su pačia, jis turėjo dvyliką sūnų ir vieną dukterį. Ale jam toj jo pati numirė, o jis dabojo kitą karaliūtę, o nežinojo, kad ji ragana. Anoj jam sako:
– Sudegyk savo visus vaikus, tai aš tekėsu už tavęs.
Tas karalius sudegino dvyliką šunų ir pasakė jai, kad sudegino dvyliką vaikų, o tuos vaikus jis uždarė in sklepą, ir apsiženijo su tąj ragana. Po veseiliai dasižinojo, kad tie vaikai gyvi, tai ji tuos vaikus visus pavertė in juodvarnius, ir tie visi išlėkė.
Toj jų sesuo kaip užaugo, jai pasakė, kad ji turi dvyliką brolių, išlėkusių juodvarniais. Toj sesuo pasisiuvo visiem po marškinius ir po kelines, susirišo in klumšiuką ir aina. Ėjo ėjo in tolimą šalį, atėjo in tokią stubelę, rado ten žmogų. Klausia pas tą:
– Ar nematei dvylikos juodvarnių lekiojančių?
Sako:
– Aš nežinau, ale aš turu valią ant vėjų, tai aš paklausu, gal jie žino.
Sušaukė vėjus, tų paklausė. Sako:
– Mes negirdėjom.
Sako:
– Aik pas mano brolį, tai rasi jis žino: jis turi valią ant debesių.
Nuvėjo toj pana pas tą, klausia:
– Ar nematei dvylikos brolių, juodvarniais lekiojančių?
Sako:
– Aš nežinau, ale aš turu valią an debesių, tai aš sušauksu debesius, tai tie gal žino.
Sušaukė debesius, paklausė jų. Jie sako:
– Mes nežinom.
Sako tas:
– Aik tu pas mano vyriausią brolį, jis turi valią ant paukščių, tai jis gal žinos.
Atėjo pas tą, klausia – sako:
– Ar tu nematei dvylikos brolių, juodvarniais lekiojančių?
– Aš nemačiau, ale aš turu valią ant paukščių, tai tie gal žino.
Sušaukė paukščius, klausė jų, ar nematė. Tie sako:
– Nematėm.
Ale da arelis neatlėkė – sako:
– Palauk, atlėks arelis, tai jis daug žino.
Arelis atlėkė už trijų dienų. Klausė jo tas karalius:
– Kur tu buvai teip ilgai?
Sako:
– Man koją skaudėjo, negalėjau keliaut.
– Ar tu nežinai dvylikos brolių, juodvarniais lekiojančių?
Sako:
– Aš žinau, kur jie, ale jei tu tik galėsi nuveit.
Toj pana sako:
– Tai vis gal daeisu.
Ir išėjo jiedu. Tas arelis vis pirma lėkė, o ji paskui ėjo. Atvedė pas labai didelį kalną, sako:
– Čia lipk an to kalno, tai rasi skylę. Lįsk tąj skyle, tai tu juos rasi.
Ji an to kalno vos užsirangė, nes labai aukštas buvo. Ant viršaus kalno rado tenai skylę in žemę. Ji tąj skyle lindo lindo, dalindo stubą. Inėjo in stubą – rado dvyliką lovų, dvyliką bandelių duonos. Ji inėjus paklojo visiem lovas, ant kiekvienos lovos padėjo po kelines ir marškinius, atsiriekė no bandelės duonos, pavalgė ir laukia.
Parlėkė tie broliai, žiūri, kad jų – sesutė. Sako:
– Sesute, dėkui, kad tu mum atnešei po marškinius. Ale tu negerai padarei, kad tu atėjai. Jau mes būtume parlėkę už trijų dienų, o dabar tai jei tu iškęsi per dvyliką metų nešnekėjus su jokiu žmogum, tai mes už dvylikos metų parlėksim, o jei neiškęsi, tai jau ir visai neparlėksim.
Atsisveikino seselę ir išlėkė. O ji išlindo iš to urvo, nulipo no kalno, atėjo in girią ir insilipo in aukštą aglę, mislydama ten tūnot.
Padarė karalius medžioklę. Atėjo medžiodami in girią. Šunes, suvuodę žmogystą, ėmė lot, o tie medinčiai atėję insižiūrėjo paną medij. Šaukia tas karalius, kad išliptų, toj nelipa nė nešneka. Tas karalius inlipo in tą medį, ją išėmė, o kaip ji labai graži buvo, o tas karalius jaunikis, tai jis ją parsigabeno namon. Kad ir nešneka ji, ale jis su jąj apsiženijo.
Ale tas karalius turėjo išjot in karą, o karalienė sulaukė in tąsyk sūnų. O toj ragana dažinojo, kad toj karalienė jau turi sūnų, – atėjo tenai, pavogė nog jos tą vaiką, išmetė per langą, o pas karalienę paguldė katuką ir parašė karaliui, kad jo pati pagimdė katuką. Tas karalius atrašė, kad jai nieko nedaryt, pakol jam sugrįžtant. O tą vaiką tie broliai nunešė ir augina.
Kitąsyk teko vėl tam karaliui iškeliaut in karą, in tą sykį vėl gimė sūnus. Toj ragana vėl išmetė per langą, o tie broliai ir tą pajėmė, o ji parašė karaliui, kad pagimdė žiurkutį. Tas karalius parašė atgal, kad jai nieko nedarytų, pakol jam sugrįžtant. Parjojo tas karalius, ale jis jai nieko nedarė.
Pergyveno jie te kiek metų – jis vėl išjojo in karą, o toj karalienė pagimdė sūnų. Toj ragana vėl pavogus išmetė tą vaiką per langą, o pas ją padėjo šunytį. Tą trečią vaiką ir tie broliai nunešė ir augina visus tris. Parjojo tas karalius iš karo – rado pas ją šuniuką, sako:
– Nieko nešneka, kasžin iš kur kokia ir gyvulius gimdo...
Liepė sukraut malkų krūvą ir ją sudegyt. Pasodino ją an to laužo ir jau kuria malkas. O tiem jos broliam pasibaigė ta dvylika metų varnais lekiotie. Tie atnešė tuos tris vaikus ir patys stojo žmonėmi. Tada ją nuėmė no to laužo, o anie išpasakojo tą visą atsitikimą karaliui. Tada tą raganą an to laužo uždėjo ir sudegino, o ji jau paskui prašnekėjo, ir visi laimingai gyveno.
PATEIKĖJAS: Matulaitis iš Matarnų
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Gražiškių k.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 204-207, Nr. 103
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 103
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas