NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10224&OId=7252
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks kaime kitąsyk kalvis, jis turėjo sūnų. Vasaros laike, kada yr dikčiai musių, jam sykį bevalgant, sutūpė dikčiai musių. Jis kaip duos su delnu – užmušė trisdešimts musių! Pasikėlė in puikybę, sako tėvui:
– Ką aš pas tave būsu, kad aš ansyk kertu trisdešimts galvų! Aisu, – sako, – in svietą vandravot.
Pajėmė krepšį, insidėjo maisto ir aina. Aina vieną dieną, kitą – žinoma, kelionėj nuvargsta. Atsisėdo pavėsij pakelėj po medžiu ir užmigo.
Atvažiau ponas koče, pamatė parašą jo už kepurės, kad jis kerta grynu delnu trisdešimts galvų, – atėjo pas jį, pabudino ir sako:
– Ant tavo parašo matyt, kad tu stiprus vyras asi. Jei tu man patarnautum, tai gautum mano dukterį ir dvarą. Mano vienam dvare atėjęs apsigyveno milžinas, tai jei tu jį išvytum, tai tą viską gautum. Jei nori, sėsk in mano kočą, ir važuosim.
Parvažiau in dvarą, gerai da jį pamylėjo ir sako:
– Na, tas dvaras, kur tas milžinas užvaldė, ir jokį žmogų jis pagavęs gyvą neleidžia.
Tas kalvio sūnus turėjo sūrį savo krepšiukij. Nuvėjo tas pas tą dvarą – ten buvo toks aržuolynas, – jis rado an kiaušinių tupint paukštuką, jis jį pasigavo in krepšį.
Ale pamatė milžinas, kad vaikščioja žmogus po aržuolyną, – ateina pas jį. Atėjęs pamatė parašą už kepurės, kad jis kerta delnu antsyk trisdešimts galvų. Dabar tas milžinas mislija: na, rasi jis ir toks drūtas.
– Kad tu toks galingas, – sako milžinas, – aš suspausu akmenį, kad net in miltus pabyrės.
O šitas sako:
– Aš kaip suspausu akmenį, tai vanduo išbėgs.
Na, dabar tas milžinas pajėmė akmenį, suspaudė – pabiro in miltus. O jis išsijėmė šmotą sūrio, suspaudė – vanduo išvarvėjo. Jau tas milžinas atšoko nog jo, sako:
– Aime pas mane in svečius.
Atėjo abudu in pakajus, davė tas milžinas gert ir valgyt, o paskui sako:
– Nakvok pas mane, – mislydams: naktij kaip jis užmigs, tai jis jį papjaus.
Paguldė jį vienam pakajuj, ale jau jam – nemiga. Klauso – naktij galanda peilį. Sako:
– Aisu jį ir papjausu.
Jis tuo iš lovos – po lova. Po tąj lova rado duris. Atsidarė duris – sklepas. Jis – in tą sklepą. Žiūri – pilnas negyvėlių. Jis tuo vieną negyvėlį išnešė iš sklepo, paguldė lovoj, o pats – in sklepą.
Povaliai atėjo milžinas, brūkšt peiliu per kaklą ir pats povaliai išėjo. Sako in pačią:
– Jau aš jį papjoviau.
O jis tuo – iš sklepo, negyvėlį – in sklepą, o pats atsigulė in lovą ir guli.
Antryt aina milžinas kūną inmest in sklepą, atėjęs – nusigando: žiūri, kad jis gyvas! Klausia milžinas:
– N’o ką, ar gerai miegojai?
Sako:
– Gerai. Ale ar šitoj tavo lovoj yra blusų ar blakių, kad man teip inkando in gerklę – net aš pabudęs turėjau kasytis. Ale toliau jau nieks nekando, ir pakajingai permiegojau.
Dabar per dieną baliavojo, in vakarą [milžinas] sako:
– Da nakvok pas mane nors vieną naktį, o rytoj nors pasišnekėsim.
O ką jis darys – jis vėl nakvoja. Paguldė jį vėl tokioj pačioj lovoj – jau jam vėl nemiga. Klauso naktij – galanda kardą. Sako in pačią:
– Jau jam peilis nieko nekenkia.
Tas tuo povaliai – in tą sklepą. Išnešęs negyvėlį paguldė in lovą, o pats – in sklepą. Ne po ilgam atėjęs milžinas rėžė per kaklą, ką tik ir lovą sykiu neperkirto. Išeidams duris uždarė ir šneka in pačią:
– Jau jam bus gana – nukirtau galvą.
Milžinas nutyko, jis – iš sklepo, tą negyvėlį – in sklepą, o pats atsigulė in lovą.
Antryt milžinas atsikėlęs sako:
– Reik ait jį inmest in sklepą.
Atėjęs žiūri, kad jis guli gyvas lovoj. Nusigando milžinas ir sako viens sau: „Ar negerasis tame žmoguj sėdi?“
Tas milžinas turėjo ant upės tokį tiltą varinį. Mislydams, kad jis jį tenai užmuš, sako tam kalvio sūnui:
– Aime in laukus pavaikščiot.
Atėjo jiedu pas tą tiltą – sako milžinas:
– Na, aik tu ant šito tilto – ar jis tave dalaikys?
O jis stovi pas tokį kaip ir gaidį.
– Ale, – sako tas keleivis, – kad aš nežinau, kur ir kaip užeit.
Tas milžinas – paklusnas parodyt. Kaip tik užlipo ant to tilto, tas tą jo prietaisą paspaudė – tą milžiną ten nusmaugė, o tą pačią atėjęs užmušė. Paskui atėjo pas tą poną ir sako jam:
– Jau milžinus išveisiau.
Tas pons atvažiavęs pamatė tai viską, kad jau jų nėr gyvų, – teip tuo jį su savo dukteria apženijo, ir jis ponavo tam dvare.
PATEIKĖJAS: L. Ivanauskas
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, k., Raudonės sen., Jurbarko r. sav., Tauragės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 280-283, Nr. 142
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 142
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas