NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10238&OId=7266

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienoj karalystėj toks žmogelis. Jis turėjo vieną sūnų ir vieną dukterį. O tenai buvo didelės girios, tose giriose buvo dvylika žmogžudžių. Sykį atėjo tie žmogžudžiai pas tą žmogų ir sako:
– Tu pinigų neturi, mes no tavęs jų negaunam, ale tu turi sūnų ir dukterį. Tai tu mum turi pažadėt, kada bus dvidešimties metų, o jei nežadėsi, tai mes tave čia užmušam.
Netur ką daryt, pažadėjo. Tie žmogžudžiai išėjo sau, o jie sau liko gyvi ir sveiki.
Kada tie vaikai jau ėjo dvidešimtus merus, tie tėvai tą metą vaikščiojo nuliūdę, o matydami tie vaikai juos vis liūdnume, klausia, kas tai yra. O tėvas sako:
– Ką mes nebūsim liūdni, kad aš jus pažadėjau žmogžudžiam, o jau paskutinis metas jum gyvęt pas mane.
– Tai ko da jūs rūpinatės? Kaip bus, teip bus. – Sako: – Ką mes čia lauksim, kol mus žmogžudžiai paims, mes aisim, kur mūs akys ves ir kojos neš.
Ir tuo pajėmę drapanų ir maisto, kiek galėjo pakelt, atsisveikino tėvus ir iškeliau. Nukeliavo gana toli no tėviškės. Priėjo jiedu girią, ėjo per tą girią. Per girią beainant, juos sutemė. Ale jie žiūri – tokiam tankumyne žiburėlis. Priėjo prie to žiburio, žiūri – stovi pastatyta stuba. Inėjo in tą stubą – niekur nieko nėra, jokia gyva dvasia, tik žiūri, an sienos kabo muškieta, o an tos muškietos parašyta, kad tik pasakyk „šauk“, tai ir šauja. Toliau kabo kardas, an to kardo parašyta, kad tik sakyk „kirsk“, ir kerta. Jis tuo tą kardą užsikabino, tą muškietą pasijėmė. Ten jie rado valgio, pasivalgė ir sėdi, sau šnekasi.
Ne po ilgam ateina viens žmogžudis, sako:
– Ko jūs čia atėjot in mūs namus?
Tas brolis sako:
– Karde, kirsk!
Tuo tas kardas nukirto galvą. Dabar kur jį dėt? Pamatė po lova duris, žiūri – sklepas. Tuo tą nuvilko in sklepą. Kaip tik tą inmetė in sklepą, tep jau ateina du. Jis vėl sako:
– Karde, kirsk!
Tas kardas nukirto abiem galvas. Sumetė in sklepą. Kaip tik tuos sumetė, atėjo da keturi – ir tuos nukirto. Ale vienam nenukirto visai galvą, da galva kabojo. Sumetė in sklepą, uždarė ir laukia daugiau. Ale visa naktis praslinko, ir daugiau jau neatėjo. Anryt brolis sako:
– Aš aisu medžiot. Nušausu paukščių ar žvėrių, parnešu, tai virsim pietų.
Tas brolis išėjo in girią, o ji, likus namie, klauso – šneka viens sklepe:
– Sesuo, tu gelbėk mano gyvastį, aš da biskį gyvas. Tu mane išgydyk – aš tau nieko nedarysu, mudu gražiai gyvęsim.
– Tai kaip aš tave išgydysu?
Sako:
– Tu nuveik už stubos, rasi du šaltinuku, pasemk abiejų vandenų, mane pašmeruosi, ir aš būsu sveikas ir gyvas.
Mergos ilgas plaukas, silpnas protas: toj nuvėjo, pasėmė vandenų, atnešus pavilgė gydančiu vandeniu – sugijo, pavilgė gyvuoju – atgijo.
– O dabar, – sako tas žmogžudis, – kaip tavo brolis pareis, tai tu sakyk: „Sėsk čia in geldą, aš tave nuprausu: vakar teip susibjaurinai“. O paskui jam gerai išmuilyk akis, tai jis nematys, o aš atėjęs paimsu no jo ginklus.
Tas brolis, kaip išėjo medžiot, patiko levą bėgant. Jis jį pamierau šaut, o tas levas prakalbėjo, sako:
– Tu mane nešauk, aš, kaipo žvėrių karalius, būsu su žvėrim tau pagelboj.
O da nusivedė tas levas pas tokį medelį, sako:
– Padaryk šito medelio dūdutę, tai kaip tu uždūduosi, tai mes visi būsim tau pagelboj.
Jis nusišovė paukščių, parsinešė namo. Toj sesuo jam iškepė, pavalgė biskį, atsilsėjo. Toj sesuo tuo sušildė vandens, sako:
– Še sėsk in geldą, aš tave nuprausu. Vakar su tais žmogžudžiais visas apsivėlei.
Jis, paklausęs sesers, nuvėjo maudytis. Jis padėjo tą muškietą ir kardą, sėdo maudytis. Sesuo jam gerai akis išmuilijo, jis pražiūrėt negali, o tas žmogžudis atėjęs pajėmė nog jo tuos ginklus ir sako:
– Na, dabar aik šę, brolau! Nužudei tu mano brolius – dabar jau aš tau galą padarysu.
– Aš ir pats žinau, kad jau tu man galą padarysi, ale da duok man an mano dūdutės padūduot, katrą da aš turu no savo ganiavos.
Sako:
– Gali dūduot, kiek tik nori.
Jis, pajėmęs tą dūdutę, kaip uždūdau – tuo atlėkė levas su žvėrim. Meška su levu kaip griebė tą žmogžudį ir tuo sudraskė in šmotus. Paskui kalba levas:
– Tai matai, brolau, aš tau sakiau, kad aš tau būsu pagelbon.
Dabar jis daro rodą, ką su tąj prakeikta seseria padaryt. Padarė jie tokią rodą: prikalė ją prie sienos ir pastatė du viedru, ties viena akia vieną, ties kita – kitą, sako:
– Žiūrėsim, už katrą daugiau verks: ar už brolį, ar už žmogžudį.
Dabar jis sako in tuos žvėris:
– Ką aš čia viens veiksu, aisu su jumis svieto vandravot.
Ir išėjo visi iš girios. Aina vieną dieną, kitą – pamato žmonės, kad aina toks pulkas žvėrių ir žmogus su jais draugystoje. Priėjo jie karaliaus miestą. Visas miestas juodom gelumbėm aptaisytas. Klausia:
– Kas tai yra?
– Arba tu nežinai, kas čia? – Ir nesako.
Klausė toliau:
– Ar čia nėra kur pernakvot?
Parodė ten jam karčemą. Jis nuvėjęs in tą karčemą apsinakvojo. Ir pradėjo jis vėl klausinėt, kas tai yra. O tas šinkorius sako:
– Ar tu nežinai?
O jis atsako:
– Ką aš galiu žinot, aš ateivis: ainu svieto vandravot.
Sako šinkorius:
– Čia šitoj karalystėj yra marėse smakas, tai pirmiau vis, būdavo, iš žemės duoda po gražią paną, o dabar jau anų nėr, tai atėjo kalieja an karaliaus duktės vienturtės. – Sako: – Tą ir tą dieną veš ją suvėstie. – Sako: – Kad kas ją išgelbėtų, tai būtų jo žentu.
O jis sako:
– Jos išgelbėjimas tai yr mažas daiktas.
Tas šinkorius kaip išgirdo, kad jis ją nori išgelbėt, jau jam duoda valgyt ir gert ir tuo davė žinią karaliui. Karalius atsiuntė savo vyriausią tarną, sako:
– Meldžia karalius, kad jūs ateitumėt pas jį.
O jis sako:
– Tiek karaliui pas mane, kaip man pas karalių.
Tam karaliui tarnas parėjęs pasakė. Tuo karalius sėdo in karietą su dukteria ir atvažiau pas jį, melsdamu pagelbos. Sako:
– Gerai. Rytoj aš keliausu su žvėrim in tą vietą, kur pana bus nuvežta.
Pernakvojo. Anryt pasivalgė žvėrys ir jis, nukeliavo pas marę. Ale su sykiu tik iškilo vėjas, prasiskyrė vandenys, ir rėkia smakas:
– Atduok man paną, ba tuo tavęs nebus!
O jis sako:
– Kas tu do vienas, da turi laiko.
Jiem ten besirokuojant, jau atvežė ir karalaitę. O smakas rėkė, kad net iš nasrų ugnis aina, sako:
– Paduok tu man paną, nes aš tave prarysu ir su žvėrimi!
Sako:
– Aik še artyn, tai gausi.
Tas smakas išrioglino iš vandens, o jis sako:
– Muškieta, šauk, o karde, kirsk!
Tuo ta muškieta su kardu nukapojo jam galvas, o galvas sudė sau in krepšį. Atėjo pas paną. Toj pana jį apsikabinus pabučiau ir sako:
– Dabar sykiu važuokim namo.
Sako:
– Matai, karalaite, kiek aš darbo turėjau su tuo bestija. Dabar asiu pailsęs, noru biskį pasilsėtie.
Atsigulė jis ir jo žvėrys, o toj karalaitė sėdi, jam an kelių ranką pasidėjus, o anie visi mieg.
Ale tas vežėjas, karalaitės nesulaukdams, atėjo pažiūrėt. Žiūri, kad an tos muškietos parašyta, kad liepi šaut, tai sauja, o an to kardo parašyta, kad liepi kirst, tai kerta. Tep tas vežėjas pajėmė tą muškietą ir kardą, nukirto jam galvą, o tai panai sako:
– Tu man prisiek, kad aš tave išgelbėjau, o kad ne, tai ir tau teip nukirsu galvą kaip anam.
Toj pana, mirties bijodama, prisiekė.
Parvažiau namo, sako karaliui:
– Mačiau, kad jau jis tą smaką neapgalės, pagriebiau jo ginklus ir nukirtau smaką.
Dabar jau tur karalius išpildyt savo prižadėjimą, jau juodu ženys. Ale, kaip pas karalius, vis būna už metų vestuvės.
Tie žvėrys pabudę žiūri, kad jau jų valdonas negyvas. Sako meška:
– Zuikuti, tu greičiausias – bėk in tą sklepą, parneši gyvojo ir gydančio vandens.
Tas zuikutis nubėgo tuo ir parnešė tų vandenų. Meška patepė – ir atgijo. Sako:
– A, tai saldžiai miegojau...
Sako:
– Jau tu miegojai... Tu buvai nukirstas. O kur tavo ginklai?
Pakol tas tai viskas stojos, tai ilgai truko. Kada jis atėjo in to karaliaus miestą, tai jau veik rengėsi karaliaus duktė vinčiavotis su tuom vežėju. Atėjo jis pas tą patį šinkorių, klausia jis šinkoriaus:
– Kas girdėt?
Sako:
– Pernai karaliaus dukterį turėjo duot smakui an suvėdimo. Atsirado toks kaip jūs vaikins su žvėrim ir tą paną išgelbėjo, ale vežėjas ją parvežė ir sakė, kad jis ją išgelbėjo. O kaip ten stojo, nežinia. O jau dabar su tuom vežėju surengė karalius vestuves, o rytoj jau bus vinčius.
Sako tas vaikins:
– Ar nepriimtum tu mane pernakvot?
Sako:
– Gali nakvot.
Jis pernakvojęs anryt su žvėrim nuvėjo in karaliaus dvarą ir vaikščioja priešais pakajus. Pamatė toj pana, kad jau tas pats vaikščioja, kuris ją išgelbėjo, – ji iš gailesčio nenusilaiko verkimu iš džiaugsmo, ale tik jai dideli dyvai buvo, kad ji jį gyvą pamatė, žinodama, kad jį nukirto.
Prieš išvažiuojant in vinčių, susodino svečius už stalo gert, valgyt, ir sako toj karalaitė:
– Dabar prieš išvažiavimą in vinčių visi susirinkę svečiai papasakokit savo praeities atsitikimus.
Teip tuo pradėjo pasakot karaliai, ponai savo praeities atsitikimus. Visi jau išsipasakojo, dabar atėjo kalieja, kad tas vežėjas tur pasakot. Pradėjo jis pasakot, kaip jis paną vežė smakui ant suvėdimo, kaip jis tą smaką nukirto, kaip jis ją parvežė tėvui karaliui. Dabar jau pradeda toj pana pasakot savo praeitį, sako:
– Kaip mane anas išgelbėjo, smaką nukirto, tai jis atsigulė pasilsėt ir užmigo, o šits vežėjas pajėmė ano kardą ir nukirto jam galvą, o aš jam turėjau prisiekt, kad jis mane išgelbėjo, o kad ne teip, tai būtų jis ir man galvą nukirtęs. O dabar ana tas mano išgelbėtojas vaikščioja su žvėrim po dvarą, tik aš nežinau, kokia galybe jis atgijo.
Tep tas vežėjas tuo griebė kardą ir norėjo paną nukirstie, bet jį sulaikė – negalėjo to pikto padarytie, ir tuo jį apkalė, ir visi karaliai apsūdijo an laužo sudegyt, o aną, pašaukę in pakajus, klausė visko, kaip kas atsitiko. Jis jiem tai viską apsakė. Paskui karaliai klausė:
– Ar neturi kokį ženklą no to smako?
O jis drauge turėjo krepšiukij smako liežiuvius. Tada visi karaliai pamatė, kad tai jis smaką nukirto, o ne ans vežėjas. Tuo tą vežėją sudegino, o jis su tąj karalaite apsivedė ir liko karalium po tėvo pėdų.

PATEIKĖJAS: Karolius Matulaitis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Gražiškių, Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 292-298, Nr. 148
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 148
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal