NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10243&OId=7271
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo karalius su karaliene. Jiedu neturėjo vaikų, tai jiedu vis prašė Dievo, kad jiems duotų nors vieną vaiką.
Ale atėjo sykį tokia bobutė. Nusišnekėjo ten ji – kas girdėt. Sako tarnaitės:
– Pas mus viskas būtų gerai, tik karalienė vaikų neturi.
Sako:
– Su vaikais maža bėda: tegul nuveina ant marių, žuvinykai pagaus vieną labai gražią žuvytę, tegul ją iškepa ir duoda karalienei suvalgyt, tai turės vaiką.
Tep tuo davė žinią karaliui. Tas karalius tuo nusiuntė žuvinykus, pagavo žuvytę, parnešė, tuo išdarinėjo, žarnas išmetė, tą žuvytę iškepė, karalienė suvalgė. Ten, būdavo, bėgioja po dvarą kalaitė ir kumelė. Atėjus toj kumelė pavuostė tais žarnas ir toj kalaitė. Paskui toj kumelė turėjo kumeluką su aukso plaukais, o ta kalė turėjo šuniuką su aukso plaukais, o toj karalienė pagimdė sūnų, kad buvo saulė kaktoj, o mėnuo pakaušij, ir teip neišpasakytai dailus vaikas buvo. Tas vaiks augo, ir tas šuniuks, ir tas kumeluks. Tas vaiks paaugęs, būdavo, bovijasi su tais gyvuliais. Kada jau tas vaiks paaugo, tai, būdavo, kaip karalius važuoja, tai vis tą vaiką vežasi, o pirmiau tai, būdavo, vežasi karalienę. Už tai toj karalienė pradėjo jo nekęstie.
Sykį jis nuvėjo pas tą savo arklį. Sako jam tas arklys:
– Tau rytoj iškeps pyragaičių, tai tu juos nevalgyk, nes numirsi. Jei nori žinot tą teisybę, tai vieną numesk šuniukui.
Anryt atnešė jam iškepę tų pyragaičių. Jis vieną padavė tam šunyčiui – tas šunytis kaip tik suvėdė, teip ir atmetė vuodegą. Tas vaiks sako motinai:
– Tu mane nori nužudyt – aš pasakysu tėvui.
Motina jo persiprašė, ir perėjo gerai.
Sykį tėvas išjojo an vainos. Po kiek ten mėnasių sugrįžo nuvargęs ir miega, o tas karaliūnas, išsitraukęs tėvo kardą, vaikščioja po pakajų. Pamatė motina, sako:
– Tėvai, kelk, jau sūnus tave nori nukirstie.
Tėvas, pašokęs iš miego, visas persigando.
– Na, – sako, – sūnau, kad tu mane norėjai nužudyt, tai dabar už trijų dienų tau galą padarysu.
Nors ką sūnus kalbėjo, kad jis nenorėjo jo nukirstie, tik žiūrėjo ant jo nuvargimo, tai tėvas jo žodžiams netikėjo, nes ir karalienė pritarė, kad jis norėjo nukirstie.
Dabar tas karaliūnas nuvėjo pas tą savo arklį ir verkia. Klausia arklys:
– Karaliūne, ko tu verki?
– Ką aš neverksu: jau už trijų dienų man galvą nukirs.
– Nebijok, aš tave išnešu. Tu prašyk tėvo pinigų ir tu jų paimk gana dikčiai, kad tau ištektų an tavo reikalų, o sudžiovyk tu man tris gorčius žirnių, tai kad aš tuos žirnius suvėsu, tai aš būsu sotus ant trijų metų. O čia pas mano rindą rasi tokią dūdutę, tai kaip an tos dūdutės uždūduosi, tai visi kareiviai bus negyvi.
Tas karaliūnas viską padarė, ką jam arklys buvo sakęs.
Trečią dieną sustatė visus kareivius an dvaro, ir jam jau kirs galvą. O jis sako:
– Da prieš kirtimą duokit man da ant savo arklio pajodinėtie.
Sako tėvas:
– Gali jodinėtie, sūnau, kiek nori.
Tas karaliūnas nuvėjęs sėdo an to arklio, jodinėjo. Jį aplink apstojo ratu kareiviai. Jis tą dūdutę išsijėmė iš kišeniaus, kaip uždūdau – tie visi kareiviai parvirto, o jis nujojo.
Išjojo iš miesto – patiko tokį sudriskusį ubagą. Sako:
– Parduok tu man savo drapanas, aš tau gerai užmokėsu, tu sau pirksi naujas.
Tas ubagas pardavė jam savo tuos skudurius. Jis, jais apsirėdęs, nujojo in kitą karalystę pas karalių, prašo, ar jį nepriimtų už piemenį.
– Ten, – sako, – da reikia prie kiaulių piemens.
Jis savo arklį paleido in sodą, ir to arklio nieks nemato, o jis nuvėjo ir gano kiaules.
O tas karalius turėjo tris dukteris. Ale sykį jis, nuvėjęs in sodą, valo savo arklį nusirengęs. Jauniausia pana pamatė, kad toks gražus karalaitis, ji, nuvėjus pas tėvą, sako:
– Jau aš nė už jokio netekėsu, kaip už to kiaulinio.
Tėvas sako:
– Na, ar tu, vaikeli, protą pabaigei? Teip nepadarysi, kaip tu nori!
Toj duktė iš to gailesčio apsirgo ir jau rengiasi mirtie. Tėvas mato, kad jau su jąj bus blogai, – ėmė ir apženijo su tuom kiauliniu, davė jiem an dvaro tokią stubelę, ir jiedu sau gyvena.
Ale pakilo kits karalius ant jo vuošvio, stojo an vainos. O jis sako in savo pačią:
– Aisu ir aš tėvui padėt vajavot.
Tuo apsirėdė karališkai, sėdo an savo to arklio ir nujojo tenai – vuošvis mislijo, kad iš dangaus aniuolas atjojo. Jis kaip uždūdau an tos dūdutės, teip tuo visi vyrai kareiviai puolė ir negyvi, ir pats karalius! Jis nusėdęs to karaliaus kardą nukabino, o pats sau užsikabino – o, žinoma, kaip karaliaus, ant kardo buvo vardas ir pravardė, – o kaip jau anie negyvi, tai jau ir pakajus. Jis nujojo sau namon.
Kada jau sugrįžo karalius, laimėjęs vainą, ir pasakoja, kad jam Dievas aniuolą atsiuntė in pagelbą. Padarė balių, o an to baliaus pavadino ir savo žentą, sako:
– Pavadykit ir jį, nor panaravosim.
Atėjo duktė, atėjo ir žentas su tom rudinėm. Ten pradėjo jį vieni stumt, kiti traukt už skvernų. Ale viens pajėmęs už skverno pakėlė, o tas karalius pamatė, kad jis tur ano karaliaus kardą su parašu. Teip tuo karalius puolė an kelių prieš žentą, o jis tuo visus savo lopus metė in žemę, sako:
– Ką jūs čia iš manęs naravojat?
Tuo, nuvėjęs in sodą, sėdo an savo arklio, pasirodė grožybėj savo. Tas karalius, pamatęs savo tokį žentą, tuo jam pavedė karalystę, ir karaliavo jis toj žemėj, iki gyvas buvo.
PATEIKĖJAS: Karolius Matulaitis
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Gražiškiai
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 308-311, Nr. 153
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 153
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas