NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10244&OId=7272
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks karalius, jis turėjo tris sūnus: du buvo kytri, o vienas kvailas. O vienoj karalystėj buvo tokia paukštė, kad, būdavo, ji užgieda, tai trečioj karalystėj buvo girdėt. Sako tėvas:
– Vaikai, aš jum duosu pinigų, judu nukeliaukit ir nupirkit tą paukštę.
Davė jiem gerai pinigų, ir tiedu išmintingiejai išjojo. Bejodami prijojo karčemą, toj karčemoj apsinakvojo. To šinkoriaus labai graži buvo duktė. Toj duktė sako:
– Ar neaisim, karaliūnai, kaziruot?
Tie sako:
– Galim aitie, nebus teip nuobodu.
Pradėjo jie kaziruot. Toj šinkoriaus duktė teip juos nukazirau, kad jie prakazirau visus savo pinigus, arklius ir patys save, ir jau jie liko vergais to šinkoriaus.
Po išjojimui tų brolių prašosi ir tas kvailys, kad tėvas leistų jį jot. Tėvas pamislijęs sako:
– Gali jotie: yra ten tokia kumelka kaip tik tau jotie.
– Ale duokit man nors porą sūrukų an kelio.
Davė jam porą sūrių, ir jis išjojo. Joja tuom pačiu keliu, kur jo broliai nujojo. Atjojo pas tą šinkorių, žiūri – sėdi tie jo broliai viską prasilošę, apiplyšę. Jis pažiūrėjo in juos ir nujojo toliau. Biskį pajojo, atsigrįžo atgal, žiūri – vilkas paskui bėga ir čiaukši dantimi. Tai jis jam vis meta po šmotą sūrio. Kol ėda, [tyli], o kaip suėda, tai ir vėl čiaukši, tai jis jam vėl meta. Ir jau sušėrė tam vilkui abu sūriu. O kaip jau sušėrė, tai jis prašo to vilko, kad jį nuneštų in tą karalystę, kur toj paukštė. Sako tas vilkas:
– Duok man šitą tavo kumelaitę suėst, tai aš tave nunešu.
Atidavė tam vilkui tą kumelaitę. Tas vilkas suėdė.
– Dabar, – sako, – sėsk an manęs.
Tas kvailys sėdo, o tas vilkas tuo jį nunešė, kur ta paukštė. Sako tas vilkas:
– Aš čia liksu už dvaro, o tu aik pas tą paukštę. Rasi paukštę ir dvi klėtki: vieną gražią, o kitą – ne, tai tu tą negražią imk.
Tas nuvėjo, pamatė – paukštė graži, o klėtka da gražesnė, jis ima paukštę ir klėtką gražiąją. Toj klėtka suskambėjo, toj paukštė užgiedojo – sargai pabudo ir pagavo. Sako:
– Kad tu toks geras vagis, tai tu pavok: yra tokioj karalystėj toks arklys, kad jis užžvengia, tai no stogų guntai nulekioja, o kaip jis ėda, tai iš gerklės kibirkštys ugnies aina. Tai tu man jį atvesk, tai aš tau atiduosu šitą paukštę.
Nuvėjo pas vilką. Klausia vilkas:
– N’o ką, ar pavogei paukštę?
Sako:
– Pagavo.
Ir papasakojo tam vilkui, ką jam sakė tas ponas. Sako tas vilkas:
– Tegul duoda maišą mėsos man, tai aš tave ten nunešu.
Davė maišą mėsos, tas vilkas suėdė, sėdo tas kvailys, ir tas vilkas nunešė jį ten, kur tas arklys. Sako vilkas:
– Kaip nuveisi pas arklį, dabar sargai miega – tik neimk kamanų, nes kaip pajudysi kamanas, tai tave pagaus.
Jis nuvėjęs pamatė, kad arklys gražus, o kamanos da gražesnės, – jis ėmė ir kamanas. Tos kamanos suskambėjo, tas arklys sužvengė, sargai pabudo, jį pagavo. Sako tas pons:
– Kad tu toks geras vagis, tai tu pavokie: yra pana ant marių – saulė kaktoj, o mėnuo pakaušij. Tai kad tu ją man pargabęsi, tai aš tau atiduosu šitą arklį.
Sako tas kvailys:
– Duokit man maišą mėsos, tai aš ją pargabęsu.
Davė jam maišą mėsos. Atnešė tą mėsą pas vilką, o tas vilkas sako:
– Matai, manęs neklausei ir – nepavogei!
Papasakojo tas kvailys apė tą paną, tas vilkas sako, suėdęs mėsą:
– Sėsk ant manęs, aš nešu.
Nujojo pas mares, nuplaukė an tos salos, kur toj pana. Sako vilkas:
– Patiesk čia an žemės skepetaitę.
Tas patiesė, iš tos skepetaitės stojosi didelis kromas su visokiais nematytais daiktais. Atėjo tos panos tarnaitė pirkt tų daiktų – jis jai neparduoda. Anoj, namon parėjus, pasakė:
– Toks kromas naujas yra, ale jis man neparduoda.
– N’o kas jis ten per kupčius, kad jis nenor parduot?
Ji nuvėjo pati in tą kromą pažiūrėt. Jis pradėjo rodyt visokius daiktus, o tas vilkas pajėmęs už kampo skepetaitės ir traukia: jai išrodo, kad ji stovi krome, o tas vilkas jau ją pertraukė per mares. Anoj pana pamatė, kad jau stovi už marių, tai ji perpykus davė jam per ausį. Kaip tik kirto, teip tas kvailys stojo akmeniu! Pamatė vilkas, kad jau jis akmuo, sako:
– Tu atversk jį vėl in žmogų, nes aš tave suvėsu.
Toj pana kirto kitąsyk per ausį – ir vėl stojo žmogus. Dabar tas vilkas atnešė in tą karalystę, kur tas arklys. Tą paną paliko už triobų, o tas vilkas pasivertė in tokią paną, ir atvedė pas tą poną. Tas pons atidavė jam tą arklį ir da porą arklių ir kočą, o tą vilką uždarė pakajuj, o tas kvailys su tąj pana nuvažiau.
An rytojaus aina tas ponas tos panos pažiūrėt. Kaip tik pradarė duris, pro kojas vilkas išbėgo! Sako tas ponas:
– Ana vilkas paną suvėdė ir pabėgo!
O tas vilkas tuo tą kvailį pavijo. Nuvažiavo pas tą poną, kur turi paukštę. Pasivertė vėl tas vilkas in tokį arklį. Kaip tas kvailys nuvedė jį pas tą poną, tas ponas atidavė jam tą paukštę, tą vilką pastatė stonioj. O tas kvailys jau turi paną ir arklį, ir paukštę ir jau keliauja link savo karalystės.
Anryt atėjo tas ponas šert to arklio. Kaip tik duris pravėrė, vilkas pro kojas pabėgo. Sako ponas rėkdams:
– Vilkas arklį suvėdęs bėga!
O tas vilks kaip nupaisė, teip nupaisė. Dasivijo kvailį ir sako:
– Jau aš tau viską gerai padariau, jau aš toliau su tavim neisu. Tu sau važuok namon, ale tik niekur nestok karčemoj.
Tas kvailys padėkavojo vilkui už jo trūsą ir pats nuvažiau toliau. Privažiavo tą pačią karčemą, kur jo tie broliai. Jis ten apsinakvojo. O toj šinkarkiūtė vėl vakare vadina tą paną kaziruot. Sako:
– Galėsim biskį pasibovyt.
Pradėjo jodvi kaziruot – prakazirau toj šinkarkiūtė viską, ką tik turėjo, ir tuos karaliūnus [pana] atkazirau.
Pernakvojo ir važuoja jau visi in tėvo karalystę. Važuoja per girią – ėmė tie broliai tą kvailį užmušė ir tą in šmotus sukapojo. Toj pana to kvailio teip gailėjos ir verkė, kad jos deimanto ašaros byrėjo kaip žirniai. O tie broliai tai panai pasakė, kad ji sakytų, kad tai viską jie padarė:
– O jei tu teip nesakysi, tai ir tave teip užmušim kaip aną.
Parkeliavo in tėvo dvarą... – beje, tą kvailį kaip jie sukapojo, tai toj pana in savo skepetą surišo jo dalis kūno ir pakabino po medžiu ant šakos. – Kaip parkeliavo, tai toj pana, tas arklys ir toj paukštė visi tyli ir liūdni.
Po kelių dienų bėga tas vilkas, suvuodė, kad smirda. Jis žiūri – kabo ant šakos. Jis nusijėmė tą mazgą, perplėšė – žiūri, kad tas kvailys užmuštas ir in šmotus sukapotas. Ale ten laksto aplink kregždės. Tas vilkas tuo vieną pagavo, kitą, galvas nusuko. O ta kregždė gailiasi lakstydama savo vaikų. Sako vilkas:
– Tu nulėk, parnešk gyvojo ir gydančio vandens, tai patepsim, ir atgis tavo vaikai.
Toj kregždė nulėkė, parnešė tų vandenų – kur ji jų gau, šuo ją žino, – patepė pirmiausia tuos kregždukus – atgijo. Patepė tas vilkas tuos šmotus – sugijo, patepė gyvuoju vandeniu – atgijo, o atgijęs sako:
– A, tai saldžiai miegojau.
– Jau tu miegojai... Tu buvai užmuštas ir jau pasmirdęs.
Dabar sako tas kvailys:
– Jau aš tave nepaliksu, kad tu man tiek geradėjysčių padarei.
Ir nukeliavo abu in tėviškę. Kaip tik užėjo an dvaro, tas arklys stonioj užžvengė, kad tuo visi stogai nupuolė. Toj paukštė ėmė giedot, o ta pana ėmė dainuot. Tie broliai persigando. Atėjo [kvailys] pas tėvą karalių, viską išpasakojo, kaip kas atsitiko. Toj pana papasakojo, kad tai jis ją pargabeno. Tas karalius tuo anuos du sūnų liepė nukirst, o tas kvailys su tąj pana apsiženijo. Pavedė tėvas karalystę. O kad, būdavo, išjoja su kokiu karalium ant vainos an to žirgo, tai kaip tas arklys, būdavo, užžvengia, tai neprieteliaus visi kareiviai tuo negyvi! Laimingai praleido dienas gyvenimo savo, o tą vilką mėsa šėrė savo dvare, kol tas nepagaišo.
PATEIKĖJAS: Karolius Matulaitis
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Gražiškiai
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 311-316, Nr. 154
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 154
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas