NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10245&OId=7273
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks karalius, jis turėjo tris sūnus: du buvo išmintingu, o jauniausią už kvailą skaitė. Ale sykį apsirgo tas karalius, ir visi gydytojai jam gyvastį atsako, o kaip kiekviens žmogus mirtie nenori, tai karalius ir visai. Dabar ką jis darys? Siunčia jis vyriausią sūnų, sako:
– Aik tu in svietą, ar kur kokią pagelbą nerasi.
Jis visur išvaikščiojo – nieko gero dėl tėvo nerado: kad kokių žolių kur gauna, tai tėvui da vis ledakiau. Išsiuntė antrą – ir tik tiek jam gero padarė. Dabar sako:
– Aik tu, kvaily, ir žiūrėk, kad parneštum tu. Jeigu neparneši, tai mirsi mirčiu.
Dabar išėjo jis ir aina per svietą – niekur nieko nepriaina. Jis nuvėjo in tokią užkeiktą karalystę, patiko tokią seną bobą. Sako:
– Kur tu aini, ponaiti?
Sako:
– Mano tėvas serga, o ten jokią pagelbą negauna, tai išsiuntė mane, kad aš aičia jam ieškoti pagelbos!
Sako toj boba:
– Aikie šituo takeliu, nusilaužk du ūgiu nuo medžio. Parėjęs rasi sklepą. Ineik in tą sklepą, rasi du šaltinuku, tai tu kirsk per vandenį. Kaip kirsi per vieną, tai labai virs, o kaip kirsi per kitą, tai nevirs. Tai tas, kur virs, tai bus niekai vanduo, o katras nevirs, tai bus geras. To vandens parnešęs duosi tėvui gert, ir jis bus sveikas. Ale toliau in tą sklepą neik ir, aidams namon, neatsižiūrėk ant to sklepo.
Jis ėjo, nusilaužęs tą porą ūgių, atėjo in tą sklepą, rado tuos vandenis. Jis prisipylė abiejų vandenų in bonkutes. Ale jis da mato daugiau durių tam sklepe. Atidarė duris, žiūri – grabe guli pana o labai graži ir miega. Jis ėmė su jąj ir sugriešijo. Ir parašė laiškelį, kad toks ir toks čia buvo ir teip padarė, padėjo in tą grabą ir pats išėjo namo.
Netoli namų patiko jį broliai. Tie klausia:
– O ką, ar parnešei?
– Parnešiau.
– Parodyk.
Tas nerodo. Tiedu broliu parsimetė ir atėmė nog jo tais bonkutes, atnešė pas tėvą, sako:
– Tėvai, jau dabar gerų vaistų gavom – tuo pasveiksi.
Padavė vieną bonkutę, jis užgėrė – pradėjo da jį labiau degyti:
– Jau, – sako tėvas, – turbūt jau man reiks mirtie.
Tie sūnūs padavė jam kitą bonkutę, jis tą kaip tik išgėrė, teip ir stojo sveikas ir teip jam išrodė, kad ką tik da užgimęs. Dabar sako:
– Vaikai, dėkui jum, kad jūs mane išgelbėjot, o tam kvailiui – mirtį padaryt, ką jis nieko neparnešė!
Tas karalius turėjo medinčių, vardu Jokūbą. Pašaukė tą Jokūbą, sako:
– Veskis durnių in girią ir nušauk, o man parnešk jo širdį ir mažuką pirštą.
Ir padavė jam raštus, kad anam perskaitytų ir nušautų.
Dabar tas Jokūbas pasivadino tą karaliūną, sako:
– Aime mudu medžiot.
O tas karaliūnas, nieko nežinodams, išėjo su juom. Nuvėjo jiedu in girią, nušovė didelę ožką, skūrą nulupo, ir jau duoda Jokūbas jam karaliaus raštą, kad, sako, aš tave turu nušaut ir liepė parnešt tavo širdį ir pirštą. Sako karaliūnas:
– Ką tu naudosi iš mano jaunystos? Geriau mane paleisk gyvą – aš išeisu in kitą šalį, ir manęs nieks nežinos.
Jau tam Jokūbui gaila būtų mirtį daryti:
– Ale, – sako, – kur aš gausu širdį ir pirštą?
Sako:
– Širdį išimk tos ožkos, o mažiuką pirštą mano gali nukirst.
Patiko Jokūbui tokia rodą. Tuo išėmė ožkos širdį, o mažiuką pirštą jam nukirto ir nunešė karaliui. O tas karalius sako:
– Mesk, ką tu čia da man rodai!
O tas karaliūnas iš tos girios išė ir išė ir nuvė toli in kitą karalystę, pristojo pas vieną kupčių per tarną. Jis kaipo mokytas buvo, tai jam viskas sekės vaizboje, o tas kupčius teip jį mylėjo kaip savo vaiką.
Kaip jis tą paną paliko teip grabe, ne po ilgam gimė tos panos sūnus. Toj pana kėlė iš grabo ir visa karalystė iškilo in viršų su kareiviais, su viskuom. O toj pana buvo karalaitė tos žemės užkeikta. Ji, tą raštą radus, žinojo, iš kokios karalystės jos tas vyras buvo. Kada tas vaikas jau dešimts metų sulaukė, rašo pas tąjį karalių, kad atsiųstų jai jos vyrą. Sako:
– Mano vaistais jis tave išgydė – žiūrėk, kad tu man jį atsiųstum, nes jei neatsiųsi, tai aš tave, atėjus su savo kareivija, nukelsu no sosto tavo.
Karalius, gavęs tokį laišką, visas persigando ir jai parašęs nusiuntė pasiuntinį, kad lauktų porą mėnesių, tai paskui atsiųs. Pradėjo kalbėt su tuo Jokūbu, sako:
– Nušovei tu sūnų, o dabar reikalauja jo tokia karalaitė – kur aš jį gausu jai nusiųst? Būtum tu laimingas buvęs ir aš, kad tu būtum jį nenušovęs.
Sako Jokūbas:
– Kad mane nebaustum, karaliau, mirčiu, tai aš tau pasakyčia apie jį, ką aš padariau.
– Aš ne tik ką tau nieko nedarysu, ale kad jeigu da jis gyvas rastųs, tai aš tave dideliai apdovanočia.
Sako:
– Aš parnešiau širdį ožkos, o pirštą mažiuką jo nukirtau ir jį gyvą paleidau.
Dabar karalius iš džiaugsmo tuo visur popieras išleido, ar neatsiras kur jaunas vyras be mažiuko piršto. Ale in tąsyk atvažiau pas tą karalių tas prekėjas. Klausinėjo tas karalius:
– Ar negirdėt kur tokio ir tokio, kaip vis keliauji po svietą?
– Pas mane yra tarnas labai geras, ir jis netur vieno piršto. Gal jūsų sūnus.
Tuo karalius su tuom žodžiu nuvažiau pas tą prekėją ir atrado savo sūnų. Su didele linksmybe pargrąžino atgal. Tą Jokūbą dideliai apdovanojo, ir tas karaliūnas su Jokūbu nukeliau in tą žemę pas savo paną. Jiedu apsivedė, ten karaliavo ir tą Jokūbą laikė prie savęs iki mirties.
PATEIKĖJAS: Stasys Matulaitis
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Gražiškiai
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 316-319, Nr. 155
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 155
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas