NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10248&OId=7276
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks karalius, jis turėjo vieną sūnų. Kaip tas karalius, būdavo, kur važuoja, tai vis, būdavo, jį vežasi. Atvažiau in vieną karalystę pas karalių, o tas karalius turėjo vieną dukterį. Jis kaip ten nuvažiavo, jie ten susišnekėjo, sako:
– Aš turu vieną dukterį, o tu – sūnų, tai mes juos apženykim.
Ir jie sutiko teip, ir davė jam toj karaliūtė savo žiedą. Jis tą žiedą pajėmė ir nuvažiau namon.
Ne po ilgam jau važuos tas karaliūnas pas mergą ir ženysis. Žinoma, pas karalius yra ministerių. Štai vienas ministeris sako karaliui:
– Da jis jaunas, jam gali kokia nelaimė atsitiktie – leisk mane, aš su juom važuosu.
– Gali važuot.
Viską pasirengė, parengė laivą dėl karaliūno, ir išvažiau per mares. Kaip tik davažiau in vidurį marių, teip tas ministeris – buvo drūtesnis – tą karaliūną ėmė ir išmetė in mares, o jis su laivu nuvažiau in tą karalystę pas tą karaliaus dukterį ir sakos, kad jis – tas karaliūnas anos žemės.
– Tu neasi tas karaliūnas, tu ne toks an veido ir ant augimo, aš už tavęs netekėsu – tu neturi nė mano žiedo, katrą aš jam dovanojau.
Išvažiau atgal pas savo karalių. Klausia karalius:
– N’o kur sūnus?
Sako:
– Jaunas – durnas: kaip važiavom per mares, tai nuskendo.
Dabar grįšim prie karaliūno. Tas karaliūnas, kaip jį išmetė iš laivo, tai jis plaukiojo po mares, blaškomas no vilnių. Ale jam teip Dievas davė – atnešė vilnys švendrių pundą, jis tą pundą pasigriebė ir užsigulė, tai jį vilnys primušė prie salos kranto – jis išsigelbėjo iš vandens. Vaikščioja jis po tą salą. Ale atlėkė tokia paukštaitė. Toj paukštaitė kaip užgieda, tai jam nereikėjo nė valgyt, nė gert. Ir jis ten pergyveno an tos salos apė tris metus, ir vis toj paukštaitė jį linksmino.
Užtiko ūkanos an marių, ir paklydo laivas tos karalystės, kur toj jo pana buvo, ir privažiau tas laivas prie tos salos ir sustojo. O kad jau prašvito, vaikščioja po tą salą – žiūri, kad žmogus yra. Klausia:
– Iš kur tu?
O jis nusidavė lyg paikas, lyg nemokantis šnekėt po jų liežiuviu. Pajėmė jie jį ir nusivežė in tą karalystę, o nežinoda¬mi, nė iš kur, nė koks, pasodino jį in nevalią. O žinoma, kaip tokiam karaliaus sūnui, sėdėt kalinij nesmagu, ten ir oras niekai, – sako: „Jau man an tos salos buvo daug geriau“. Ale jis sako:
– Per Dievo padėjimą, per paukštelės, kuri mane linksmino, lėmimą kad čia stotų šitie namai konogražiausi, kad būtų išgrožyti vienu sidabru.
Teip pasimeldęs atsigulė, o kad išaušo, jis pabudo – žiūri, kad tie jo namai nevalios visi išgrožyti vienu sidabru. An rytojaus atėjo ten vyresnieji – žiūri, kad jo kalinij teip gražu, kad jie net bijo ineit! Pranešė karaliui, sako, kad čia parvežė kasžin kokį svetimžemį ir tur būt koks didelis meisteris, kad jis teip puikiai savo kalinį išgrožino. Atėjo karalius – žiūri, kad toj jo stuba neišpasakyto gražumo. Sako:
– Man reikia pastatyt nauji rūmai – ar tu negalėtum?
Sako:
– Galėčia.
Nuvėjęs išmieravo, kiek ilgio, kiek pločio, kiek aukščio. Vakare sako:
– Per Dievo padėjimą, per paukštelės, kuri mane linksmino, lėmimą kad stotus to karaliaus rūmai konopuikiausi.
Ir pats atsigulė. O kad prašvito, žiūri, kad toki gražus rūmai stovi, kad tokių niekur nebuvo! Ale vidurij jokios grožės nebuvo. Tas karalius da jo prašo, kad vidurį išgrožytų. Teip jis vakare sako:
– Per Dievo padėjimą, per paukštelės lėmimą kad stotus tie rūmai išgrožyti vienu auksu ir sidabru ir kad stotų an manęs konopuikiausi karališki rūbai.
Patsai užmigo – teip viskas ir stojos: tie rūmai – konopuikiausi, kad tokių an viso svieto nebuvo, o jis apsirengęs karališkuose rūbuose guli, tą žiedą su ranka an viršaus pasidėjęs.
Atėjo toj pana in tuos pakajus – žiūri, kad karaliūnas guli su žiedu an piršto jos tuom, katrą jam buvo dovanojus. Tuo pasakė tėvui, kad tai tas pats karaliūnas. Toj pana iš džiaugsmo nežino, nė ką darytie! Tuo padavė užsakus, rengia veseilią. Ir paprašė karaliūno tėvą an veseilios. Kada tėvas atvažiavo, kad pamatė savo sūnų – kokia jam linksmybė buvo! Surengė veseilią, ir apsiženijo.
Po veseiliai parvažiau in savo karalystę, pašaukė tą ministerį ir klausia:
– Ar tu mane pažįsti?
Sako:
– Pažįstu.
Tas karaliūnas, ištraukęs kardą, nukirto jam galvą, sako:
– Tu mane norėjai paskandyt. Mane Dievas gelbėjo, aš už tai tau galvą nukirtau.
Paskui jis valdė abi karalystes ir karaliavo dailiai iki mirties savo.
PATEIKĖJAS: Selvestras Krantaitis
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, k., Raudonės sen., Jurbarko r. sav., Tauragės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 327-329, Nr. 158
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 158
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas