NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10390&OId=7415

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Gyveno trys broliai: du išmintingu, trečias kvailas. Tėvas mirdamas paliko vienam sūnui šunį, kitam katę, o mažamjam, kvailiui, – kūlę. Vyresniuoju broliu pardavė šunį ir katę ir daug gavo pinigų. Mažasis kūlės nepardavė ir vis sakė:
– Man susitaikys.
Ir po kiek laiko visi trys broliai išėjo iš namų. Eina eina ir pamatė trobelę. Aplink trobelę buvo daržas ropių prisodintas. Išmintinguoju broliu siunčia kvailąjį brolį ropių rautų. Kvailasai intšoko daržan, rauna ropes ir meta krūvon, rauna ir meta. Broliai apsigandę rėkia ant jo:
– Eikš graičiau, da tu čia bėdą užtrauksi ant mūsų!
– Aš tas raunu, kur raudonos, aš tas raunu, kur raudonos!– ir vėl rauna ir meta.
Tuo tarpu iš trobelės iššoko laumė ragana, sugavo visus tris brolius ir uždarė pakrosnin.
Laumė buvo vyresnioja duktė senės laumės raganos. Kitiedvi dukteri su močia buvo išskridusios vakaruotų.
Palaukėjus truputį pakilo audra, vėjas. Atskrido atūžė laumė ragana.
– Žiūrėk, mama! – suriko duktė. – Sugavau tris meitėlius: bus mėsos!
– O kurgi? – paklausė ragana.
– Uždariau pakrosnin!
Laumė ragana liepė dukteriai iškepti vieną brolį ir vėl išskrido. Vyresnioji laumyčia atadarė pakrosnį ir meiliu, laibu balseliu paklausė:
– Ar esat ben vienas, broliukai?
– Esam esam! – atsakė kvailys.
Broliai apsigandę liepia kvailiui tylėti, o tas neklauso ir da kartą surinka:
– Esam esam!
– Išlįskit ben vienas, broliukai! – sako laumė.
– Lįsk tu, kvaily! – sako broliai ir išstūmė kvailąjį.
Laumyčia nuprausė kvailį tynėje*, įsodino gražian vežimėlin ant priekrosnio ir sako:
– Atsigulk, broliuk, aš tave pavažinėsiu.
Kvailys, nors kvailas, vienok suprato, kad laumyčia nori jį pastumti su vežimėliu krosnin ir iškepti. Jisai gulas visaip: tai skersai vežimėlio, tai kreivai ir vis sako:
– Kad aš, panyt, nemoku, kad aš, panyt, nemoku!
Tada pati atsigulė vežimėlin ir sako:
– Va šiteip, šiteip!
Kvailys ėmė ir pastūmė ją krosnin, o pats parėjo ir palindo pakrosnin. Auštant parskrido laumė ragana su dukterim, atsidarė krosnį, išsitraukė laumyčią – jos nepažino, – suėdė ir išskrido pasaulėn žmonių gaudytų. Išskrisdama liepė vidutinei dukteriai iškepti kitą brolį. Ir su ja teip pat atsitiko. Močia parskrido ir suėdė kitą savo dukterį. Neradus suėstųjų dukterų, tarė, kad jiedvi išskrido pasaulėn vakaruotų arba žmonių gaudytų.
Trečią dieną priėjo eilia jaunajai, dukteriai šeimininkauti. Laumė liepė jai iškepti trečią brolį ir išskrido.
– Išlįskit ben vienas, broliukai! – prakalbėjo ji laibu balseliu.
Ir vėl broliai išstūmė kvailį. Kvailys gulės skersai vežimėlio ir vis sakė:
– Kad aš, panyt, kitaip nemoku!
Laumyčia norėjo parodyti kvailiui, kaip reikia atsigulti vežimėlin, ir pati atsigulė. Kvailys pastūmė vežimėlį krosnin, o pats parėjo ir palindo pakrosnin. Parskrido laumė ragana ir suėdė savo paskutinę dukterį. Baigiant valgyti kažin kas sublizgėjo. Laumė pažino jaunės dukters žiedelį ir pradėjo raudoti:
– Tai aš visas savo dukteris suėdžiau!.. Aš jiems parodysiu! Išnaikysiu visus juos, kad jų nė veislės nebeliktų!..
Ji atadarė pakrosnį ir tarė laibu balseliu:
– Ar esat čia ben vienas, broliukai?
Kvailys atsiliepė:
– Esam esam! Ką veiksim nebuvę!
– Išlįskit ben vienas, broliukai!
– Ogi išsitrauk, kad nori! – atsiliepė kvailys. Laumė ir lenda, kiša galvą pakrosnin. Kvailys kad davė jai per galvą su kūle ir užumušė. Dabar broliai išlindo iš pakrosnio ir keliauna toliau. Kvailys pasiėmė nebegyvą laumę ir gražią su varpeliais priešdengtę*. Broliai liepė jam palikti, sako, kad gali būt jiems už tatai atsakymas, bet kvailys nė klausyti nenorėjo.
Broliai eina eina. Užėjo naktis. Jie inlipė miške medin, kad pernakvotų. Naktį atvažiavo žmogžudžiai puikiais arkliais, gražioms karietoms, apsitaisę brangiais rūbais. Ir sustojo po tuo medžiu, kur sėdėjo intsilipę broliai, ir susikūrė sau ugnį. Virėjas prikaitė katilėlį ir verda košę. Kvailys suskambino su priešdengte. Broliai liepė jam nutilti, bet jis dar labiaus suskambino ir numetė laumę. Žmogžudžiai išsigandę pradėjo bėgti. Virėjas pagailėjo košės ir sugrįžo atgal. Prie košės pamatė kvailį. Tas sako:
– Ar gardi tavo košė?
– Dar neragavau, – atsakė virėjas.
– Tai išsižiok, duosiu paragauti.
Virėjas išsižiojo, kvailys ir nupjovė jam liežuvį. Virėjas balbatuodamas ar neims bėgti! Žmogžudžiai da labiau apsigando ir pradėjo da graičiau bėgti. Tada kvailys iššaukė kitus brolius iš medžio. Jie suėmė visus arklius, karietas, pinigus, kuriuos žmogžudžiai paliko, parvažiavo namo ir laimingai gyveno.

FIKSUOTOJAS: Didžiulytė

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Andrioniškis, k., Andrioniškio sen., Anykščių r. sav., Utenos apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Andrioniškio kaimas, Ukmergės pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 225-228, Nr. 103
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 103
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: žmogžudžiai, laumė-ragana. Paaiškinimai: t y n ė j e – Bs. išn. eine Wanne priešdengtę – Bs. skl. žiurštą

Atgal