NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10459&OId=7484
PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas turtingas ponas. Jau jis buvo senas, ale da jaunikis. Ale auginosi bostruką, kurį jis buvo prasimanęs su merga. Jis jį labai mylėjo ir jam visą savo turtą žadėjo aprašytie. Jau tas vaikins buvo trisdešimties metų, o jau tas pons turėjo apė šimtą metų. Jis turėjo savo giminių, turėjo brolių ir jau brolių vaikai buvo ženoti. Viens iš tų giminių jau buvo girios sargu. Ale jau jis rengėsi jam aprašytie. Visi dagirdo tuojaus tie jo giminės, suvažiau pas jį, o jau tas ponas sirgo. Sako:
– Ką tu misliji, kad tu tokiam bostrui savo visą turtą nori aprašytie! Turi gana giminių, gali ant dešimts dalių savo turtą padalytie.
O tas pons sako:
– Jis man labai geras, jis manęs klauso. Aš jam sykį, surinkęs šiokių tokių pinigų, liepiau nunešt paskandyt – nunešė, paskandino, o kad aš ant jo bariausi, sakau: „Kam tu pinigus nuskandinai?“ – sako: „Kad jūs liepėt, tai aš nuskandinau“. O kad aš jam liepiau išimtie, tuojaus rengiasi ir lenda išimt. Ir už tai jam visą turtą savo pavedu.
Na, tas girios sargas sako:
– Kad jis, po mano rokundai, yra suvisai paikas. Na, aš jam užduosu tokį darbą – jis negalės daryt, o aš ką darysu, jei jis darys, tai tegul tie turtai būna jam, o jei ne, tai – ne.
Na, an to visi pristojo. Nuvedė tas sargas jį in girią pas šernę in laužą, o tas vaikins pasijėmė gerą peilį ir smagų kančių, in galą insirišęs švino. Nuvėjo kaip jie in girią, tai tas sargas sako:
– Aik tu pirma, – nes mislia: „Kaip jį ės, tai jau jo priės, o aš ją pajimsu“.
Ale tas kaip tik ėjo drąsa, ta šernė tuojaus no paršų metėsi prie jo, o tas su tuom bizūnu kaip griebė per patį šnipą, o toj kaip sukosi aplink, tai tas užsisėdo ant jos, o kaip kiaulė nelabai mikli prisiriest – negali inkąst, tai tas tuojaus išsitraukė tą peilį iš už aulo, tuo tai kiaulei in šoną, o ta tol sukosi, kol pastipo.
Na, jau po laižybų, ir jau jam likos tas turtas. Tas pons jau numirė. Jau jis apsiženijo. Ale tas girios sargas, užvydėdams jam tos laimės, paprašė in svečius ir pasamdė dvyliką žmogžudžių, kad kaip tik jis atvažuos, tai jį užmušt.
Jau tas pons atvažiau. Tuojaus, kaip tik ėjo in stubą, patiko du su kardais – tuo in jį kirto. Ale jis jų kardus atmušė ir jiem abiem galvas nukirto. Toliau kad jis nukirto šešiem galvas, ale jam širdis užsidegė, aina da daugiau jų ieškot. An galo pagalios užtiko da šešis žmogžudžius – tuojaus tie jam galvą in smulkius trupinius sukapojo.
PATEIKĖJAS: Liudvikas Baronas
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO METAI: 1895
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, mstl., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai, Vilkaviškio pav.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 239-241, Nr. 108
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 108
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas