NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10467&OId=7492
PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas kalvis bagotas, jis turėjo sūnų vienturtį. Tas jo sūnus jau išmoko gerai dirbtie kalvystą. Pinigų jis turėjo gana: jis galėjo pasisemt teip pinigų kaip kalvėje anglių. Ale kad, būdavo, aina in veseilias, in gūžynes, in karčemą, kad jis pinigų turi, arielkos perka. Ale kad kiek, vyrai sako:
– N’o ką tu, kalvuk.
Tai jam labai nešlovė, kad jis toks turtingas, o tik kalvuks. Sako in savo tėvą:
– Mane visi kalvuku vadina – aisu aš vandravot.
Pasijėmė savo gelžinę lazdelę, aina per svietą. Beaidams jis rado dvi biti ant vieno dobilo pešanties. Jis ėmęs tą lazdelę kyšterėjo prie jų, ir viena nulėkė sau, o kita sau. Nuvėjo toliau. Rado dvi peli pjaujanties. Su lazdele vieną tolyn numetė, o kita inlindo in volą. Aina toliau. Rado du varnu raujanties ant kaulo kumelės. Ėmęs nuvijo, o tą maitkaulį permušė, numetė vienam pusę ir kitam pusę. Nuvėjo toliau. Inėjo in tokias pūstynes, kad jis nieko nepriaina! Priėjo tokį dvarą. Tas dvaras aplink aptvertas, ineit negali. Stovi sargas prie vartų. Sako:
– Ar da no čia toli žmonės gyvena?
Sako:
– Da no čia šimtas mylių iki kitų gyventojų.
Sako:
– Ar aš negalėčia čion pernakvot?
Sako:
– Galėtum. Ale kad jau užeisi ant dvaro, tai jau gyvas neišeisi.
Sako:
– Aš kalvis, galiu gerai dirbtie. Ką jis man lieps, aš jam padarysu.
Sako:
– Aik, ak mum ir liepė visus leist, katras tik ateina, ale nesakyk ponui, ką aš tau sakiau, kad neištrivosi.
Inleido jį. Tas ponas su didele barzda ateina pas jį, sako:
– Kas tu per viens?
Šits atsako:
– Aš kalvis keliaunyks.
– Na, tai gerai, kad tu kalvis. Nukalsi tu man per šią naktį bažnyčią su visu kuom, kaip reik būt bažnyčioj. Ir kad stovėtų toj bažnyčia ant vienos vištos kojos. O jei nepadarysi, tai tau mirtis.
Verkė atsisėdęs: kaip jis gali bažnyčią nukalt! Ale atlekia dvi bituli, sako:
– Ko verki?
Sako:
– Ką aš neverksu: man uždavė šiąnakt bažnyčią pastatytie an vienos vištos kojos.
Sako:
– Tylėk, neverk. Kad tu mus no mirties išgelbėjai, mudvi būtume užsipešę, o kaip pabaidei, tai mudvi abidvi radom po dobilą. Tai užtai dabar mes tau bažnyčią pastatysim, ir gali sakyt tam ponui, kad jau pastačiau.
Susirinko daugybė bičių. Tai kaip ėmė nešt iš visų pusių vašką, ir tuojaus pastatė kaip reikiant bažnyčią ant vištos kojos!
An rytojaus jau tas pons mato per langą, kad jau stovi vidurij dvaro bažnyčia. Ale atėjęs pas jį sako:
– O ką, ar pastatei bažnyčią ant vištos kojos?
Sako:
– Jau.
– Na, gerai, kad tu pastatei bažnyčią. Aš turu pilnus kluonus javų, tu man viena nakčia iškulk, o jei neiškulsi, tai tau mirtis.
Verkia, muša galva in sieną: kaip jis galės iškult! Ale atbėga dvi peliuki pas jį, sako:
– Ko tu verki?
Sako:
– Ką aš neverksu? Uždavė man šiąnakt visus šituos javus iškult, o ką aš jiem galiu padarytie?
Sako:
– Tylėk! Kad tu mus no mirties išgelbėjai, kada mudvi būtume užsipešę, o kaip pabaidei, tai aš radau kitą volą, o anoj inlindo pas savo vaikus. Tai mes tau iškulsim javus.
Tos pelės susikvietė daugybes pelių, tai tos pelės po vieną grūdą išėmė iš varpų ir supylė ant klojimų čystus grūdus, nė kūkalius nė vieną nejėmė, supylė krūvas tik ko no geriausių grūdų!
Tas pons atėjęs iš ryto žiūri, kad viskas iškulta, šiauduos varpos tuščios, o viskas gražiai sukrauta.
– Na, – sako, – kad tu tuos javus iškūlei, tai tu kytras. Tai dabar padaryk tu man viena nakčia tokį vaiką, kad galėtų visokiais liežuviais skaityt ir rašyt.
Davė jam mergą, užrakino juodu stuboj:
– O kad nepadarysi, tai tau duosu nukirst galvą.
Da ta merga pradėjo su juom šnekėt, o jau jam nieko neraik – verkia atsisėdęs. Ta merga atsigulė, užmigo. Ogi atlėkė du varnu, sako:
– Ko tu verki?
Sako:
– Ką aš neverksu: liepė man šiąnakt padaryt tokį vaiką, kad vienos nakties mokėtų rašyt ir skaityt visokiais liežuviais.
Sako:
– Tylėk, neverk. Tu mus no mirties išgelbėjai, mudu būtume užsipešę, tas norėjom no to kaulo iš to galo lest ir tas, o kaip mus pabaidei, permušei kaulą, buvo tam ir tam gana. Tai mes už tai atnešim tau tokį vaiką.
Atnešė vaiką no dešimts colių su leistrais, inmetė per langą, – rašo atsisėdęs. Ateina pons:
– N’o ką, ar padarei?
Sako:
– Ogi ve.
Liepė parašyt tokiu ir tokiu liežuviu. Tas vaiks tuojaus parašė.
– Na, – sako tas pons, – kad tu man viską padarei, aš turu dukterį jau keturiasdešimties metų – turi būt žentu.
– Žentu aš negaliu būt, aš turiu ait da pas savo tėvus pažiūrėt, senus palikau: ar gyvi, ar ne.
Tas pons:
– Na, kad tu teip nori pas tėvus, tai aš tave leisu.
Ir išleido. O tas kalvuks sugrįžo pas tėvus ir jau kaip pamatė – bėda, tai jau nesigėdijo, kad jį kalvuku vadina, ir liko pas tėvus gyvent.
PATEIKĖJAS: Liudvikas Baronas
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO METAI: 1894
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, mstl., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai, Vilkaviškio pav.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 255-258, Nr. 116
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 116
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas