NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10480&OId=7505
PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas ponas. Jis, būdavo, laiko sau vieną vyrą. Ale jis algos, būdavo, duoda kožnam tiek, kiek katras prašo, nes žino, kad pas jį nė vienas neišbūna. Prisikalbino vieną. Tą prikėlė no pirmo gaidžio malt. Sumalė porą puskarčių, pakol pusryčiai išvirė, atsisėdo valgyt, o mergaitė to pono vaikščioja po stubą, sako:
– Tėti, noru laukan.
O tas pons:
– Berne, ei berne, nešk mergaitę laukan.
Tas pajėmęs išnešė, o to pono kalė, vardu Petruška, tuojaus an stalo išėdė. Ateina bernas – jau bliūde nieko nėr.
– Na, inpilkit.
– Pas mus antrusyk nepila.
O tas pons sudera, katras supyks pirma, tam iš pečių diržą rėžt. Išėjo nevalgęs prie darbo. Vakare vėl jam ta pati su tąj mergaite, vėl reikė nešt laukan, – kalė išėdė.
– N’o kas čia per paibelis pas tave, kibą vis teip, kad nevalgius reik dirbtie?
Pons:
– Na, tai tu gal pyksti?
– Ką gi nepyksi!
– N’o, kad pyksti, iš pečių diržą rėžt.
Išrėžė ir paleido. Atėjo kits – ir tam ta pati buvo, o an galo ir tam iš pečių diržą išrėžė.
Atėjo trečias bernas, vardu Jonas, suderėjo su ponu gerą algą ir teipgi, katras pirma supyks, diržą iš pečių rėžt. Tas pons turėjo seną motiną, tai ta, būdavo, anksti užgieda prie molės. Toj motina guli už pečiaus, rankom pasiplumsė in sudžiūvusią skrandą ir užgieda kaip gaidys, o tas pons berną kelia no pirmo gaidžio malt, o kada atsisėdo valgyt, vėl tą mergaitę reik laukan nešt. Kaip išnešė, tai kalė Petruška jam išėdė viralą. Atėjo valgyt – nėr kas. Tyli. Nėr ką daryt, dirba per dieną nevalgęs. Vakare sėdo valgyt, jau ta mergaitė vėl – laukan. O pons:
– Berne, ei berne, nešk mergaitę laukan!
Tas bernas mislia, kas čia bus. „Palauk“. Pajėmė mergaitę, išnešė laukan. O buvo štakietų tvora – jis an tų štakietų tą mergaitę užmovė ir tuojaus in stubą prie valgio. Jau rado tą kalę an stalo. Jis ją numušė, pats pavalgė, o pons klausė:
– Kur mergaitė?
Sako:
– Sėdi an tvoros ir skaito žvaigždutes.
Tas pons tuojaus laukan, žiūri – jau mergaitė sustingus. Atsinešė in stubą ir sako:
– O Jonai, Jonai, kam tu mergaitę nužudei?
O Jonas:
– Na, tai tu gal pyksti?
– Ne, už ką čia pykši.
Dabar tas bernas pasijėmė lazdą, atsigulė šalia pečiaus. Ale toj boba per dienas miega, tai kaip tik tas bernas atsigulė, toj boba plumt plumt su rankom per skrandą, o da nespėjo užgiedot, tas bernas jai su lazda in galvą. Toj tuojaus užmigo amžinu miegu ir jau daugiau negieda. O tas miega iki šviesu. Atsikėlė pons.
– Jonai, kodėl tu neini malt?
– N’o kad gaidys negieda.
– N’o kas tam gaidžiui pasidarė, kad jau jis šiandie negieda?
Nuvėjo už pečiaus pažiūrėt, žiūri – motina negyva!
– Vai Jonai, Jonai, ką tu padarei, kodėl tu motiną užmušei?
– Aš tavo motiną neužmušiau, aš tik gaidį pabaidžiau, ką teip anksti gieda. Na, tai gal pons pyksti už tai?
– Ne, už ką čia pyksi... Dabar, Jonai, mergaitę nužudei ir motiną, aik an šermenų avių papjausi.
– Gerai. O kokias pjaut?
– Kokios in tave žiūrės.
Dabar tas bernas išsivertė skrandą, atėjęs in tvartą pagąsdino avis, tos pabėgėja, atsigręžia visos, žiūri in jį. Tas skrandą nusivilko, metė in žemę, pajėmęs lazdą tom avim duot! Išmušė visas, skūras sumetė in vieną krūvą, mėsą in kitą krūvą. Ateina pons.
– Ką tu, Jonai, padarei, kam tu visas avis išmušei?
– N’o kaip aš inėjau in tvartą, visos in mane žiūrėjo, tai aš visas išmušiau. Na, tai, pon, ar pyksti už tai?
– N’o už ką čia pyksi... Na, dabar, kad tiek mėsos pridarei, aik užkaisk puodus, virk mėsos, atvažuos svečių, bus ką duot valgyt.
Tas bernas iššveitė puodus, užkaitė mėsą, verda. Ateina pons, paragau:
– Viskas būtų gerai, tik reikia druskos ir indėk petruškų.
– Gerai, indėsu.
Tas bernas tuojaus indėjo druskos. Ale pasisuko toj kalė Petruška, jis tą kalę užmušė, sukapojo, in puodus visą sudėjo, verda. Ateina vėl pons, paragaus:
– Būtų viskas gerai, tik da reiktų petruškų.
– Kurgi jau čia tiek daug petruškų reikės, aš tik jau visą kalę sudėjau in puodus.
– Jonai, Jonai, ką tu padarei, kam tu tą kalę čia sudėjai, dabar ponai negalės valgyt, o tiek mėsos, kur ją gali padėt? Važuok in sodžių, parvežk daug prastų žmonelių, tai jiem – nieko, suvalgys.
Bernas pasikinkė arklius, pajėmė šienkartę, nuvažiau in sodžių, – kaip kitąsyk prie viens kito gyveno, – suriko, kad pons prašė an šermenų. Tuojaus pribėgo žmonių, vyrų, bobų, prisėdo pilnas vežimas, netelpa, lipa an viens kito. Pradėjo važuot, ėmė puldinėt, jis sustojęs pajėmė šienkartę, prisiveržė vežimą kaip šieno, atvežė pas pakajus, išvertė. Vieni aina gyvi, kiti rėkia:
– Ranką, koją!
O daugumas guli negyvi.
Pamatė pons:
– Ką tu, Jonai, padarei? Mergaitę ir motiną nužudei, avis išmušei, kalę in puodus sudėjai.
– Na, tai, pon, gal pyksti?
– Na, už ką čia pyksi...
Dabar tas pons daro rodą su svečiais: ką su juom daryt? Vieni rodavija teip, kiti kitaip, o geriausia:
– Turi ketvertą aržilų, paliepk jam, tegu pakinko in akėčias, jam pavadį užrišk drūčiai an rankos, kad negalėtų atsirištie, tai jį ir užtrankys po akėčiom.
Teip ir padarė. Ale kad jis jiem davė! Tol varė, pakol visiem keturiem galas parėjo! Pons pamatė, kad jau negyvi, sako:
– Jonai, Jonai, kam tu tuos arklius užmušei?
– Na, tai, pon, ar pyksti?
– Už ką čia pyksi...
Dabar jau jie nežino, ką su juom daryt. Sako viens iš svečių:
– Žinai ką? Turi mokytą kalę. Išleisk ją, kiek ji aplakstys, tegu jis tiek užars. O jei ne, tai jam galvą nuimt.
Teip ir padarė. Toj kalė laksto, o tas bernas paskui su jaučiais aria. Toj kalė lakstė, lakstė, parbėgus apačia vartų an kiemo inlindo. Tas vis paskui arė. Atėjo prie vartų, jau jis su jaučiais negali ineit. Jis tuojaus vienam jaučiui in galvą kirviu, kitam, po šmotą sukapojo, inkišo apačia vartų, žagrę su ragočium – teipgi. Atėjo pons:
– Jonai, kodėl tu jaučius sukapojai?
– Kalė čia išlindo, o kaip aš su jaučiais čia išlįsu, turėjau sukapot. Pon, gal jau pyksti?
– Ne, už ką čia pyksi...
Dabar tas pons bėdavoja, ką su juom daryt:
– Jau jis mane prapuldys.
Vienas iš svečių sako:
– Ten ir ten yr didelė upė ir tiltas. Nuvažuok, neva ten apsinakvok. Ponią paguldyk vidurij, tu gulk an tilto, o jį paguldyk an krašto no vandens. Kaip užmigs, pastumsi, ir prigers.
– Gerai, – ta roda patiko.
Sako:
– Jonai, pakinkyk arklius, važuosim in svečius.
Važuoja prievakare. Atvažiau an to tilto, jau juos sutemė. Sako pons:
– Stok, čia nakvosim.
Tas bernas jau mislia, kas čia bus. Sugulė an tilto teip, kaip sakiau pirma. Ale jiedu sumigo, o tas bernas nemiega. Ėmęs jis atsigulė in vidurį. Dabar pons pabudo, sako pačiai:
– Stumk.
Tas bernas pastūmė, ta ponia nusirito, ir nunešė vanduo. Pons išgirdo, kad jau plumterėjo, klausia:
– O ką, ar jau nustūmė?
Tas bernas atsiliepia:
– Jau.
– Na, tai tu ponią nustūmei?
– N’o kam liepei...
Parvažiau namo, sako Jonui:
– Mergaitę ir motiną nužudei, kiek žmonių, kiek gyvulių, ale da vis nieko, ale dabar jau ir ponią prigirdei...
– Na, tai pons gal jau pyksti?
– Ką gi paibelį nepyksi!
– Na, kad pyksti, še iš pečių diržą rėžt.
Tuojaus tą poną pakabino už nykščių, išrėžė vieną diržą, sako:
– Jonai, leisk.
– Palauk, tai da tik už vieną mano brolį. Dabar rėšu už kitą.
Išrėžė antrą. Sako:
– Jonai, leisk, jau bus...
– Na, dabar rėšu už save.
Išrėžė už save, o pons apleido tą svietą. Visus jis juos povaliai išžnaibė ir liko ponaut an to dvaro.
PATEIKĖJAS: Jonas Šalašius
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO METAI: 1897
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, mstl., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai, Vilkaviškio pav.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 271-276, Nr. 122
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 122
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas