NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10481&OId=7506
PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks žmogelis, ar senas, ar jaunas – nežinau. Išėjo jis darbo ieškot. Ėjo, atėjo in girią, rado – kampas girios iškirstas ir kelmai jau apipuvę. Dasižinojo, keno tas kelmynas, kad tai vieno pono, nuvėjo pas tą poną, sako:
– Ponuli, ar man nepavelytumėt tam kelmyne apsigyventie, kokią būdutę pasistatytie?
– Dėl pavelijimo – aš tau paveliju, ale ką tu ten veiksi, ar kiba tuos kelmus grauši?
– Na, jau jūs nežiūrėkit, ką aš ten veiksu, kad tiktai man daleidžiat.
Padėkavojęs išėjo. Nuvėjo in tą kelmyną, prisiplėšė kelmų, šakų prisinešė, pasistatė būdą, ten jis terp kelmų prasidraskė, pasisėjo miežių ir biskutį daržovės. Ale kad jam teip užaugo, kad no gorčiaus jis gau po dvidešimts karčių. Jau jis tur ką valgyt. Kitąmet jau jis pasistatė trobelę kaip reik, jau nusimanė kumelką, jis ten, kiek injėgė, išarė, pasisėjo, jam gerai užaugo, kad jau jis pasistatė ir kluonelį ir jau jis ten prabagoto.
Ale tas pons jau senas buvo, numirė. Atėjo ant dukters žentas. Ale tas žentas išjojo apžiūrėt savo laukus. Kad žiūri – stovi pagirij gyventojas. Klausia:
– Kas čia per gyventojas?
Sako:
– Pons nabašnykas jam pavelijo čia pasistatytie.
Tas pons tuojaus nuleido vyrus ir parvežė jo visą turtą in dvarą. Ką dabar jam daryt? Jau jis liko ubagu. Da jis ten turėjo kelis skatikus, nuvėjo in miestą, nusipirko kelis arkušus popieros, nuvėjo in kitą girią, pas kitą poną, pasistatė pakelėj tokią būdelę, in kelią padarė langelį, susiuvo tas popieras. Atramento, plunksną prasimanė ir pasistatė sau žiburuką, rašo, krevezoja, o jis nė biskį nebuvo mokytas.
Ale atvažuoja ponas. Žiūri, kad stovi žiburuks, sako pons savo vežikui:
– Aik pažiūrėt, kas čia per žiburys. Jau mes paklydom, nes čia niekad žiburio nebuvo.
Nuvėjęs pažiūrėjo, pagarbino, radęs tą žmogelį, klausė:
– Ar čia gerai aina kelias in tą ir in tą miestą?
Tas žmogus sako:
– Neklausk, neturu čėso, turu rašyt.
Atėjęs pasakė ponui, kad teip yr. Aina tas pons pažiūrėt, ką jis ten rašo. Pons atėjo – ir jam pasakė tą patį, kad netur čėso. Pons sako:
– N’o ką gi čia rašai?
– Rašau, ką tik kas nor.
– Na, kad tu viską gali išrašyt, ar tu man negalėtum atrastie mano pinigus? Man dabar prapuolė, ir nežinau, ar kukorius su lekojum pavogė tą dešimt tūkstančių, ar kas kits.
Sako:
– Nežinau, rasi ir galėčia.
Pasijėmė tuos savo leistrus, nuvažiau pas tą poną, davė jam prie kuknios stubą, sako jis:
– Žiūrėsim už trijų dienų.
O jau jis mislia tik smukt no to pono, kad negautų in skūrą. Ale atneša lekojus jam pusryčių. Sako tas žmogus:
– Jau viens yr.
O jie žinojo, kad pons tokį parvežė dėl paieškojimo tų pinigų. Kaip jis pamatė, kad atnešė valgį, mislijo, jau viens valgis yr, o tas lekojus kaip išgirdo, kad tas sako „viens yr“, teip jis nusiminė. Atėjęs pas kukorių, sako:
– Jau ledaka: kaip aš jam nunešiau valgyt, tai jis sako: „Jau viens yr“.
Tas kukorius sako:
– Palauk, aš nešu pietų, žiūrėsim, kas čia bus.
Nunešė jam pietų, o tas sako:
– Jau ir kits čia.
Tas ir visai jau nusiminė. Šnekasi su lekojum:
– Aime mes pas jį, kad jis nors mūs neišduotų.
Nuvėjo jie pas tą žmogų. Tas kukorius sako:
– Aš duosu tris šimtus rublių.
O tas lekojus:
– Aš daugiau neturu kaip tik penkiasdešimts rublių, atiduodam mes tau pusketvirto šimto, tik tu mus užslėpk, o pinigai, žinok, kad sode štai pakasti po obele.
Na, jau jam aina gerai atradimas tų pinigų, jau gau no tų pusketvirto šimto. Sako tam ponui:
– Na, dabar aisim žiūrėt, ar nerasim tuos pinigus.
Pasijėmė tokį kamuoluką, pametė ant žemės ir vis spiria prie tos obels. Na, jau neva tas kamuoluks ten apsistojo, lapais žemė apkritus, nieko nežym.
– Na, – sako, – atneškit spatą, žiūrėsim, kur čia pinigai.
Atnešė spatą. Tas biskį pakrapštė – tuojaus išsivertė krepšys su tais pinigais. O tas pons jam pažadėjo: „Jei atrasi pinigus, tai duosu tau tris tūkstančius, o man liks septyni“, – ir tuojaus jam atidavė tris tūkstančius. Jau jis tur sau apsčiai pinigų. Ale tas pons sako:
– Aš tau duosu da tris tūkstančius, pasakyk tu man, kas juos buvo pavogęs.
Na, tas žmogus, gavęs no jų jau pinigus, negal išduotie. Sako tam ponui:
– Kad aš suderėjau tik kad pinigus atrastie, o kad kas pavogė, tai aš ir tų leistrų neturu, o ir liuoso laiko neturu, nes aš užimtas su tokiais reikalais.
Ir išėjo in tą savo būdą. Ale tas pons tuojaus paleido gazietas, kad toks ten yra, kad jis viską žino, – kaip pradėjo pas jį iš visur rinktis, tai tas tą savo būdą uždegė ir pats nuvėjo savo keliais
PATEIKĖJAS: Liudvikas Baronas
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, mstl., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai, Vilkaviškio pav.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 276-278, Nr. 123
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 123
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas