NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10483&OId=7508
PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas turtingas dvarponis, jis turėjo vieną dukterį ir tas pons labai daug pinigų turėjo. Vienąsyk išvažiavo tie tėvai in svečius an kelių dienų, o ta duktė liko viena namie tuose pakajuose. Dasižinojo žmogžudžiai, kad tas pons daugybes pinigų turi, – o ten buvo vienuolika žmogžudžių girioj, – o jų namie nėr, pasirengė tie žmogžudžiai jaunikiais ir atvažiavo pas tą poną. Aštuoni atėjo in pakajų, o viens liko pas arklius. Atėję in pakajus, ten jie vaikščioja, o ta pana pastatė jiem gert ir valgyt, klausė:
– Vyručiai, kas jūs per vieni?
– O mes galim ir tave viens vestie – jaunikiai.
Ale vaikščioja, vaikščioja, jau jie nerimsta. Vienas sako:
– Mes galim gražumu apsiaitie, ale kur tėvo pinigai?
Tuojaus toj susiprato, ką su jais daryt. Pas tą poną buvo sklepas, an jo skrynia be dugno ir antvože toks buvo pritaisytas per visą antvožą po apačia peilis. Sako toj pana:
– Žinau, kur pinigai. Vieno aukso yr teip, kaip rokuoja, kaip keturi karčiai. Aime čia po vieną, tai galėsit semtis tiek, kiek katras galėsit panešt.
O anie žmogžudžiai:
– Na, mes aisim visi.
– Ne, visiem kaip tai yr nesmagu, aikit po vieną, o jum užteks visiem, kiek galėsit pakelt.
Viens nuvėjo su jąj in tą kamarą an to skiepo, atidarė tos skrynios antvožą, biskį pakėlė, tas kaip pasilenkė semt pinigų – nedasiekia. Sako toj merga:
– Siek toliau, nes giliai tie pinigai.
Tai kaip tik inkišo po antvožu galvą, toj kaip leido tą antvožą – ir nujėmė galvą, tą jo kūną invertė in sklepą.
Atėjo vėl pas anuos, tie klausė:
– N’o kur ans?
Sako ji:
– Prisisėmė, kiek galėjo pakelt, pinigų, ir aš išleidau per kitas duris laukan.
Ir teip vienu žodžiu, kad po vieną ji jiem visiem galvas nujėmė. O tas, kur ant lauko buvo, tas jau nesulaukia ateinant, aina žiūrėt, o ji jau buvo iš vidurio drūčiai užsidarius. Atėjo prie durių, ineit negal, klausė:
– Kur tie vyrai, kur čia buvo?
O ji atsakė jam, sako:
– Prisisėmė, kiek norėjo, pinigų ir išėjo sau.
Na, jau jam nėr ką daryt, tur važuot šalin. Parvažiavo namo, klausė, kur jo tie broliai, – jau nėr, jau žino jis, kad jie ten galą gavo. Dabar sako:
– Ką su tąj ragana daryt, kad ji mus aštuonis brolius nužudė, kaip ją iš ten pagaut?
Pasirengė viens jaunikiu, kits piršliu, pasikinkė gerus arklius in bričką, pasidarė raštus, kad tur ten ir ten dvarą, atvažiavo pas tą mergą. Ėmė šnekėt, toliau daugiau, – o jau merga buvo suaugus, – parodė raštus, kad tokį ir tokį dvarą tur, – jau leidžia tą dukterį už to jaunikio, o jis ima. Žinoma, kaip jau viskas gerai sutikta, vadžiojasi toj merga tą jaunikį visur, rodo tėvo turtą. Atsivedė an to sklepo, sako:
– Čia yra šita skrynia, po antvožu yra toks peilis. Anąsyk aš pati aštuoniem žmogžudžiam galvas nukirtau.
O tas jaunikis:
– O tai labai čia gera prietaisa.
O jau jo širdis užkepus, mislija sau: „Palauk tu, bjaurybe, aš tau už tai parodysu“. Užsakai tuojaus išėjo – ir apsiženijo. Po vestuvių jau juos tėvai išleidžia, o ji, toj pana, pasijėmė in bričką kartį žirnių. Važuoja, o ji nematant jam vis beria žirnių ant kelio. Važiavo važiavo, privažiavo dideles girias. Toli važiau per tais girias, privažiau tą žmogžudžių butą, inėjo in vidų – ten visos sienos kruvinos. Jau ji persigando, ale bet linksma, rado da jų motiną. Toj motina sako:
– Tai tu, ragana, mano aštuonis vaikelius nugalabijai, tau bus dabar galas! – Sako toj moma: – Aik da pati prisinešk vandens.
Išėjo ji vandens, o jau jie rodas daro, kokią jai smertį padaryt, o tai buvo žiemos laikas, pustė. Sugrįžo ji no vandens, sako:
– Labai pusto, ar neturite kūlelį šiaudų užkišt šulinukui?
Ta moma:
– Ana, imk.
Toj pasijėmus nusinešė tą kūlelį, naščiais atrėmė, už kūlio atsistojus nusirengė no savęs viršutines drapanas ir aprengė tą kūlį, o pati in pakalnę, in girią ir bėgt namo. Randa daiktais da vis žirnių ant kelio paberta. Ji bėgo bėgo, kiek galėjo, pailso. Jau užpuolė vakaras, ji insilipo in labai didelę liepą.
O tie pažiūri per langą, sako:
– Jau ji supranta, kas jai bus, tai verkia, tegul atsiverks iki gana.
Ale jau ta verkia, verkia, vandens neneša.
– Jau, – sako, – tik per ilgai verkia.
Nuvėjo pažiūrėt ta moma:
– Na, – sako, – jau bus gana verkus, aik jau namo.
Kaip duos in kuprą – kūlys tas parpuolė. Žiūri moma, kad jau jos nėr, tik kūlys aprengtas. Parėjo namo, pasakė, kad jau jos nėr:
– Na, – sako, – jau toj ragana pabėgo.
Jie sėdę an arklių – vyt! Vijo vijo, pradėjo lytie, ir jau kits vakaras atėjo. Sustojo po tąj liepa, atliko, kur ji aukščiau sėdėjo, šnekasi. Sako:
– Ką tu jai darytum, kad pavytume?
Sako:
– Durčia tiesiog peiliu in krūtinę.
– O aš tai iš apačių verčia.
Ir dūrė aukštyn, pataikė jai in koją, pradėjo kraujas iš kojos bėgt ir varvėt an tų žmogžudžių.
Sako:
– Žinai ką, brolau, jau kad mes dabar nepavijom, o jau naktis užpuolė, pradėjo daugiau lytie an mūs, turim jot namon, o iš namų važuosim važuoti ją ten peršnekėt.
Jiedu sugrįžo atgalios pasišnekėję, o ji viską girdėjo, tai ji išlipus vėl bėgt ir parbėgo namon. Tėvai žiūri, kas čia, o ji sako:
– Tėveli, jūs mane gražiai išleidot už žmogžudžio.
Ir papasakojo, kaip ji iš ten pabėgo. Tą koją jai išplovė, užrišo. Ale sako toj duktė:
– Jie čia tuojaus bus.
Ją tėvai pakavojo, suvadino daugelį vyrų. Tie žmogžudžiai tuojaus atvažiavo, sako:
– Kas jai pasidarė, kad ji no mūs išėjo? Pas mus teip gerai, teip gražu, linksma, ko ji parėjo?
O tėvai sako:
– Pas mus neparėjo, kažin kur jūs ją padėjot.
Ir tuojaus pašaukė vyrų ir tuos paskutinius užmušė. Teip tai pasibaigė banda tų žmogžudžių.
PATEIKĖJAS: Liudvikas Baronas
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO METAI: 1895
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, mstl., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai, Vilkaviškio pav.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 279-282, Nr. 125
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 125
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas