NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10484&OId=7509
PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo viena vienturtė gaspadinaitė turtinga. Ale atjojo pas ją jaunikis, pasisakė iš kur, o kad jau pasisvečiavo, sako:
– Kad važuosit pas mane pažiūrėt, tai iš plento po kairei pas mane murmulinis kelias, visokiais medžiais išsodytas. Gražus dvaras. Pakajai mano: vienas visokiais brangiais akmenėliais išsodytas, kitas – sidabru, trečias – auksu, in ketvirtą nė neik, kad ir rasi raktus, nes kaip atvažuosi, gali manęs nerast namie, nes mes asam vaizbūnai, tai mes išvažuojam aržilų pirktie in tolimas šalis.
Teip jis viską išpasakojęs išvažiavo, o ta merga nusipirko keturis pyragus ir važiau su tėvais pažiūrėt. O kad išvažiau iš plento, rado, teisybė, po kairei – kelias murmulu išklotas ir visokiais medžiais išsodytas. Pavažiau toliau – rado kiaulės galvą, sako:
– Kiaulele, te tau šitą pyragą, kaip aš būsu šito dvaro gaspadinė, tai duosu daugiau.
Pavažiau toliau – rado gaidžio galvą, sako:
– Gaideli, te tau šitą pyragą, kaip aš būsu šito dvaro gaspadinė, tai duosu daugiau.
Pavažiau toliau – rado šuns galvą gulint, sako:
– Šuneli, te tau šitą pyragą, kaip aš būsu šito dvaro gaspadinė, duosu daugiau.
Pavažiavo toliau – rado vilko galvą gulint, sako:
– Vilkeli, te tau šitą pyragą, kaip aš būsu šito dvaro gaspadinė, duosu daugiau.
Užvažiavo ant dvaro – dailus dvaras. Inėjo in vieną pakajų, teisybė – gražu: visokiais brangiais akmenėliais išsodytas, antras – sidabru, trečias – auksu išmuštas. Rado ji ten raktus no ketvirto pakajaus, atsidarė – pilnas galvų žmonių ir lavonų visokių, daugiausia mergų galvos ir su drapanom liemenai. Vėl uždarė, išėjo pas savo tėvus, sako:
– Tėveliai, jūs važuokit namon, o aš liksu čia pasižiūrinėtie.
Tėvai išvažiavo, o ji nuvėjo in tą pakajų, kur tie lavonai. Pravertė, pati palindo in apačią, pasiliko sau skylutę, kad jai būt biskutį matytie.
Vakare pareina jau tie žmogžudžiai, atidarė tą lavoninyčią, invedė mergą, sako:
– Aik šen, martele, tai šiandie viena martelė, o rytoj bus kita...
Čia da toj merga turėjo aukso žiedą ant piršto, o da ta su šituom žiedu gėrisi. Pagriebęs kardą, atkirto tą pirštą su žiedu. Tas pirštas inpuolė terp tų negyvėlių pas tą mergą, ta tą pirštą pasijėmė. O paskui užsimojęs nukirto galvą, kardą pakabinęs pats išėjo. Paskui susėdę pavakarieniavo, išgėrė gerai an šermenų, sako:
– Ryt kita martelė pareis čia.
Sugulė, visi sumigo, o toj merga mislia sau: „Jau bus negerai. – Sako: – Raik jau ait iš čia, rasi galėsu išeit“.
Aina ji per tuos pakajus. Ale jai beainant iš baimės, kad nepabustų, užsikabino jos sajonas už lovos vienam, ir pabudo. Sako:
– Kas čia vaikščioja?
O kits sako:
– Tylėk, da tik ką galvą nukirtai, tai aina dūšia laukan. Da bo neišėjus...
Ta biskį patūnojo. Sumigo vėl, o ji povaliai atsidarė duris ir iššliaužė laukan. Ale atėjo an vartų, žiūri – stovi levas, šernas, vilkas. Sako in tą mergą:
– Kas čia jau pareina, išeit jau negal. Ant šitų vartų turi likt, kad ir iš ten da išeitų. Ale kaip tu mum atvežei po pyragą, tai mes tave paleisim.
Paleido, o ji parsmuko namon.
An rytojaus atvažiavo vėl tas žmogžudis, sako:
– Kodėl pas mus vakar neatsilankėt?
Sako:
– Tai kokia ten priežastis, tai ten tėvai negalėjo, užtai ir nebuvom.
Kaip jis atvažiavo, tai šitie susivadino susiedus savo ir daugiau žmonių su virvėm ir stovi užpakalij. Ale sako ta merga:
– Ar tu man neišaiškytum tą sapną?
Sako:
– Kodėl ne? Na, sakyk!
Sako:
– Aš šiąnakt sapnavau, kad, rodos, važiavom pas tave pažiūrėt. Išvažiavom iš plento, po kairei radom kelią in tavo dvarą, murmulu klotą, toliau radom kiaulės galvą, tai aš, rodos, daviau pyragą, sakau: „Kaip būsu šito dvaro gaspadinė, tai duosu daugiau“.
O tas žmogžudis sako:
– Tai pas mane vis teip yr.
– Toliau – radom galvą gaidžio, toliau radom galvą vilko. Tai aš jiem daviau vis po pyragą ir sakiau: „Kaip aš būsu šito dvaro gaspadinė, tai duosu daugiau“. Atvažiavom – dailus dvaras. Inėjau in vieną pakajų – visokiais brangiais akmenėliais išmuštas, antras – sidabru, trečias – auksu.
O tas žmogžudis sako:
– Tai vis teip pas mane yra.
– Paskui, rodos, radau raktą no ketvirto pakajaus, atsidariau pažiūrėt, kas ten yr, – priversta pilna galvų, o daugiausia mergų...
– Tai šiteip pas mane nėr.
– Paskui, – sako, – rodos, išėjau, pasakiau tėvams: „Jūs važuokit namon, o aš liksu“. Likau, rodos, nuvėjus prasiverčiau, rodos, tuos kūnus, po jais atsiguliau, rodos, parėjai tu ir da du su tavim. Atidarei duris, invedei mergą, pirmiausia nukirtai pirštą su žiedu, o paskui galvą...
– Tai pas mane nėr.
– Paskui, rodos, sakai: „Tai šiandie viena martelė, o rytoj – kita“. Paskui susėdę gerai išgėrėt, pavalgėt, sugulėt. Rodos man: kaip čia bus, raik jau ait. Išėjau iš to pakajaus povaliai, ale beainant man užsikabino mano sajonas vienam už lovos. Sako: „Rodos, kas čia vaikščioja“. O kitas sako: „O kas čia vaikščios? Dabar da tik galvą nukirtai, tai dūšia aina“. O paskui, rodos, povaliai išėjau iš tų pakajų.
Tas žmogžudis sako:
– Tai šiteip pas mane nėr.
– O kad atėjau prie vartų, stovi an vartų levai. Tie levai sako: „Kad ir kas iš ten išeitų, o jau an vartų turi likt. Ale mum atvežei po pyragą, tai tave paleidžiam“. Ir parėjau namon. O tos galvos, kur gulėjo, tai tie gyvuliai, o tie žmogžudžiai su velniais gyveno.
O tas žmogžudis sako:
– Tai šiteip pas mane nėr.
O toj merga, išsiėmus tą pirštą, sako:
– Ogi ve, žiūrėk – tas pirštas, kur tu su žiedu nukirtai.
Suriko tuojaus:
– Susiedai, aikit šen!
Tie tuojaus subėgo su lazdom, su virvėm, surišo tuojaus tą žmogžudį, užmušė ir pakasė jau jį ten.
PATEIKĖJAS: Liudvikas Baronas
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO METAI: 1894
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, mstl., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai, Vilkaviškio pav.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 282-285, Nr. 126
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 126
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas