NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10514&OId=7539
PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas žmogus labai padykęs, jis užmušė savo motiną, ale potam jis nuvėjo in girią ant pakūtų, ir jis pakūtavojo per trisdešimts metų, mito tik šaknelėm. Ale jau nusibodo bepakūtavojant, sako: „Jau turbūt mane Dievas užmiršo“. Ėmęs susinešė visokių malkų krūvą, pasidarė vidurij skylę, insilindo, užsidegė tais malkas, sudegė visas, tik jo širdis liko nesudegus.
Ale aina medinčius per girią. Atėjo ant to daikto, ale kad jam teip pakvipo, kad jis negali iškenst – dairos, kas čia teip kvepia! Pamatė tuos pelenuos, kad guli širdis sveika, pasėmė jis tą širdį – negal trivot, kaip kvepia! Valgytų jis ją žalią, ale kad jis nežino, kokio sutvėrimo. Parnešė namon, padavė dukteriai, sako:
– Vaikeli, išvirk tu man tą širdį. Kad ji žalia teip kvepia, tai ji bus ir virta gardi.
Ale tas tėvas nuvėjo vėl in girią, o tai dukteriai beverdant vėl kaip pakvipo, teip kad ji negal trivot! Tai ji pjovė vis po biskį beragaudama ir visą suvalgė. Pareina tėvas. Sako:
– Tėveli, jau aš suvalgiau tą širdį.
– Na, – sako, – ką daryt... Kad suvalgei, tai suvalgei, nes man kvepėjo, o tau da labiau.
Ale ta duktė no tos širdies buvo nedrūta, o kad atėjo laikas, pagimdė sūnų. Kad tas sūnus buvo pusės metų, jau pradėjo šnekėt ir tuojaus pradėjo knygas skaitytie, visokį raštą nesimokinęs. Ale kad jau jis daėjo in septynis metus, susapnavo jis tokį sapną, kad tokio ir tokio karaliaus duktė serga. Sako:
– Tėtuk, sapnavau aš sapną. Mudu važiuokim in tą karalystę – serga karaliaus duktė, o negal ją nieks išgydyt. Karalius labai geras, dievobaimingas, ale ten yra viens daktaras – užkerėjo, kad kiti daktarai ją negal išgydyt, o jis sako karaliui, kad jam atiduotų visą karalystę, tai jis ją išgydytų ir būt žentu, o tas karalius nenor jo. Tai, – sako tas vaikas, – tėtuk, važuokim mudu in tą žemę, aš ją išgydysiu.
Tas tėvas žino vaiko kytrumą, ale sako:
– Kaip mes nuvažuosim, kad mūs tokia menka kumelaitė?
Tas vaikas sako:
– Vis nuvažuosim.
Išvažiau. Atvažiau in girią, rado pakelėje vilką tupint. Sako tas tėvas:
– Ana koks baisus kelmas stovi.
Sako:
– Tai vilkas tupi, tai nieko, važuokim toliau.
Toliau pavažiavo, rado puikias kapines ir patiko labai puikų grabą su kūnu pono atlydint. Sako tas tėvas:
– Tai tik gražiai lydi, jau jis gali būt šventas.
Tas vaikas sako:
– Važuokim toliau, – nė kepuraitę nepakėlė.
Važiavo toliau, patiko kitą žmogelį atlydint – in lovį indėtą, lentute užvožtą. Ale sako tas tėvuks:
– Jau šitam žmogeliui ir aname sviete nekas gal būt, kad jį teip vargingai lydi...
Atvažiavo jiedu pas mares, sako tas vaikas:
– Tu čia pastovėk, o aš aisu per mares in tą karaliaus dvarą.
Ir tuo, pasitaisęs kaip paukštuks, nulėkė per mares. O kad jis atėjo in karaliaus dvarą, davė žinią karaliui, kad jis nor išgydyt jo dukterį, – tuojaus buvo prileistas prie karaliaus. O kad jis atėjo pas tą paną, tik davė jai žolių, kokių jis ten turėjo, tuojaus pasveiko. Tas karalius iš džiaugsmo siūlinėja tam vaikui pinigų ir visokių auksinių daiktų, o tas vaikas nieko nereikalauja. Siūlo jam karietą, pripiltą pilną aukso, jis nieko nejima, nes jis žino, kad jis negalės per mares pervažiuot. Karalius nenor jį leistie iš savo dvaro. Sako:
– Aš negaliu pas jus liktie: palikau už marių aš savo tėtuką, o jis neturės ką valgyt – turiu ait aš pas jį.
Nieko nejėmė no karaliaus, tik karalius užsirašė jo pravardę. Parėjo vėl atgal per mares pas tą savo tėtuką:
– Na, dabar, – sako, – jau išgydžiau karaliaus dukterį ir važuokim namo!
Važuoja jiedu. Atvažiavo, kur tą biednai kavojo, atėjo ant jo kapo, koja paspyrė – pasidarė duobė, atsivožė grabas. Sako:
– Žiūrėk in tą vargšą, koks jis čia gražus, tai toks jis gražus ir anam sviete.
Atvažiavo pas tą bagočių, atėjo prie skiepo, koja stukterėjo, – atsidarė durys, pasikėlė antvožas grabo.
– Aik šen, pažiūrėk in tą bagočių, kur, matei, teip puikiai lydėjo, – pilnas grabas baisiausių kirmėlių, žalčių tik šnypščia, kad tas žmogus nė žiūrėt negalėjo! – Tai, – sako, – žiūrėk, koks tas bagočius, kaip jį ėda visokios kirmėlės, tai teip jam ir aname sviete.
O kad atvažiavo in tą girią, sako:
– Ana tas vilkas, kur pirmai matėm, – tupi, rodo mums katilą pinigų.
Tas žmogus nuvėjęs koja paspyrė kelmą – išsivertė katilas raudonųjų! Pajėmė, indėjo in vežimą, parvažiau namon.
Tas karalius tą vaiką po pravardei išmušė in gazietas, kad toks ir toks išgydė jo dukterį. Žinoma, kaip gazietos pas kožną ateina, gau ir tas daktaras tokią žinią, kad toks ir toks vaikas išgydė jo dukterį. Tas daktaras, katras ją kerėjo, iš piktumo, kad jis nelieka jo žentu, aina pas jį. Dasiklausė jis, kur tas vaikas būna, o atėjęs atrado tą vaiką, tai jis tą vaiką, tas daktaras, nuvedė in girią ir pririšo prie medžio ir pjaustė tą vaiką, diržus iš pečių rėžė, nuleido jam visą kraują, o tas vaikas vis gyvas ir tol nemirė, pakol prisišaukė kunigą, išsispaviedojo ir pavirto in dulkes, nuvėjo in dangų. Už tai ta jo širdis da liko nesudegus, kad tas pūstelnykas nepabaigė savo pakūtą, o jau buvo šventas, tai turėjo jo širdis likt ir dabaigt toj pačioj girioj pakūtą už užmušimą savo motinos.
PATEIKĖJAS: Liudvikas Baronas
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO METAI: 1894
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, mstl., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai, Vilkaviškio pav.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 313-316, Nr. 141
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 141
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas