NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10528&OId=7553
PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo du broliu: viens išmintingas, o kits kvailas, ale jų tėvas buvo neturtingas. Kad jau jis pakepė paskutinę duoną, padavė vienam pailgutį ir kitam ir liepė ait, kur jų akys neša. Nuvėjo jiedu in girią, sako tas kytrasis:
– Še pirma tavo suvalgysim duoną, o paskui mano.
Teip jiedu to kvailo tą duoną susivalgė, o kaip jau užsimanė tas kvailys valgyt, jau tas kytrasis jam neduoda, sako:
– Duok man vieną akį išlupt, tai duosiu duonos.
Tas valgyt nori – ką darys, turi duot akį! Išlupo jam vieną akį – davė duonos, tuomsyk pavalgė. Užsimanė vėl valgyt, tas vėl neduoda, kad duotų kitą akį lupt. Šits ką darys? Miršta badu – duoda ir kitą akį lupt. Išlupo jam ir kitą akį – davė duonos, pavalgė. Dabar be šviesybės kur jam pasidėtie? Nuvedė tas kytrasis jį po laužu ir paguldė.
Ale kad atėjo naktis, atlėkė ir sutūpė an to laužo trys varnai, o tie varnai buvo iš trijų karalysčių, ir šnekasi terp savęs:
– Kas girdėt?
Vienas sako:
– Mano karalystėj teip girdėt: karaliaus duktė serga ir nieks negalės ištaisyt, nes kaip ji miegojo, tai jai užlipo rupūžė ant krūtinės, užgavo kvapo, tai dabar ta rupūžė po grindimis labai tunka, o ta pana džiūsta. Tai dabar, kad kas girdėtų, o nuvėjęs tą grindį atplėštų, tą rupūžę išimtų, perpjautų, plaučius išimtų, o duotų tai panai suvalgyt, tai pana tuojaus pasitaisytų.
Antras:
– O mano karalystėj teip girdėt: toksai miestas neturi vandens ir niekur negal atrastie, o yra vidurij miesto toks didelis akmuo, tai kas žinotų, – o po tuom akmeniu yra šaltinis, – supirktų dvyliką sartų arklių, užkinkytų, užkabytų už to akmens, išverstų, tai pasidarytų tam mieste daug vandens.
O trečias varnas sako:
– Šiąnakt kris tokia rasa. Kad kas žinotų – akli visoki, koliekos, – prisivilgytų, tai būt sveiki.
Tas kvailys kaip išgirdo, tai jis vis graibyt po žemę ir tept akis. Vienąsyk pavilgė – nieko, antrusyk pavilgė – nieko, da neatėjo ta rasa. Trečiusyk pavilgė – jau biskį pradėjo matyt, toliau – daugiau. Jis graibyt, tept – ataugo jam akys, ir gerai pamatė. Dabar sako:
– Kad aš teip girdėjau, o mano akys ataugo, tai vis jau yra teisybė. Aisu aš pas tą karalių.
Aina jis. Nuvėjo in tą karaliaus dvarą, sako:
– Aš karaliaus dukterį galėčia išgydyt.
Tuojaus davė žinią karaliui, kad atsirado vienas, katras žada išgydyt, o jau visi daktarai buvo atsakę ir jau duktė ką tik gyva buvo. Tuojaus liepė atvest jį prie sergančios, tas kaip tik atėjo, tuojaus liepė visiem išeit, visiems iš ten, kur buvo ta rupūžė. Išplėšė grindį, rado jis tą rupūžę, ją išėmęs papjovė, plaučius išėmė, davė išvirt ir davė tai panai suvalgyt. Toj pana kaip tik suvalgė, tuojaus pasidarė sveikesnė. Už valandos atsisėdo ir tuojaus prašė valgyt. Tolyn – geryn ir tuojaus visai pasveiko. Tas karalius iš linksmybės nežino, ką darytie. Padovanojo jam daug pinigų ir tris dvarus.
Dabar mislia sau: „Aisu da in tą miestą, kur to vandens nėr“. Karalius jam dovanojo porą arklių ir karietą, važuoja jis in tą miestą. Atvažiavo in tą miestą, prašo vandens atsigert. Duoda jam alaus gert, o vandens neduoda. Sako:
– Kodėl jūs man vandens neduodat?
– Pas mus vanduo labai brangus: jį iš toli tur pargabentie.
Jis apžiūrėjo tą akmenį, sako:
– Ką man duosit, aš jum vandens padarysu?
Tuojaus susirinko visas miestas, pažadėjo jam daug pinigų, jeigu atrastų vandenį. Tuojaus jis liepė supirkt dvyliką sartų arklių ir užkabyt, išlupt tą akmenį, kur guli vidurij miesto. Tie tuojaus supirko. Užkabino akmenį, kaip tik atvertė – tuojaus prasimušė vanduo! Ko toliau, to labiau pradėjo bėgt vanduo, kad tuojaus turėjo kast dideles grabes per miestą, kad turėtų kur nubėgt vanduo, nes tuojaus būt paskandinę visą miestą. Sudėjo jam miestas daug pinigų už tai, o jis išvažiau namon. Parvažuodams sutiko savo brolį. Tas pamatęs klausė:
– Kur tu gavai tuos arklius ir kaip tu kur gavai akis, kad aš tau išlupau?
Jis jam išsipasakojo, sako:
– Gavau no karaliaus tris dvarus. Bus tau viens, o man du. Bus abiem ik valiai.
Ne, jis nenor, sako:
– Lupk man akis, pakišk po tuom laužu, aš ir teip nubagosiu.
Šits nenor, ale negal nog jo atsikratytie! Verkdams turėjo jam akis išluptie. Išlupęs pakišo po tuom pačiu laužu.
Atėjo naktis, atlėkė tie trys varnai, sutūpė ant to laužo ir šnekasi:
– Kas tai padarė, kad jau tą paną išgydė ir tam mieste vandenį atrado, kiba čia kas klauso?
Nulėkę ogi ir rado tą putioną gulint po laužu. Sukapojo visą snapais, tik paliko vienus kaulus.
PATEIKĖJAS: Liudvikas Baronas
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO METAI: 1894
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, mstl., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai, Vilkaviškio pav.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 316-319, Nr. 142
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 142
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas