NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10529&OId=7554
PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vyras su pačia gaspadoriai. Jiedu labai gražiai gyveno ir viens kitą mylėjo. Ale vieną sykį toj jo pati klausė savo vyro:
– Kad mudu teip gražiai gyvenam, kap tu mane myli?
– Aš tave tep myliu, kap savo širdį ir jau geriau mylėtie negaliu. – O vyras klausė: – O tu mane kap myli?
– O aš tave tep myliu kaip pažįstamą žmogų svetimoj šalij.
Tas vyras pyko ir perpyko ant jos: jis nesuprato, kap jį myli. Pametė savo namus ir vaikus (o jau jis turėjo du vaiku), apleidęs juos visus ir aina in svietą. Nuvėjo jau labai toli no savo šalies. Nuvėjo pas vieną poną, tokį kunigaikštį, kurs turėjo apie 30 dvarų. Prijėmė aną tas pons už tarną. Jis ten pabuvo kolei, labai jam viskas gerai sekėsi gaspadorystoj. Tam ponui jis labai patiko, davė jam tą dvarą ir da apie tris ir pastatė jį ant jų gaspadorium, o pons išvažiavo. Parvažuoja sykį an metų arba dusyk, – jam labai gerai viskas sekasi. Dvarokai jau jį ponu vadina.
In penktus metus jam ten gyvenant, atėjo ubagas iš jo šalies, pažino an apdaro, an sermėgos. Kap jis pamatė iš savo šalies žmogų, jam pasidarė didelis džiaugsmas. Klausė senį:
– Iš kokios tu gubernijos?
Pasakė, – iš tos pačios, kur jis. Kokio pavieto, – pasakė, iš to paties, iš kur jis. Kokio sodžiaus, – pasakė, vėl iš to paties, iš kur jis. Teip jis apsipylė ašaroms ir tada pažino, kad jį pati da labiau mylėjo kap jis ją. Dabar sako tam seniui:
– Aš kitąsyk ir buvau tam jūs kaime. O ką toj moteriškė veikia?
– O ką veiks, gražiai gaspadoriauja. Iš ryto ir vakare atsiklaupus meldžiasi, kad jos vyrui Dievas duotų dvasią šventą, kad sugrįžtų atgalios, jei gyvas, o jei numirė – amžiną atsilsį.
Jis labai susigraudinęs tą senį gerai apdovanojo ir išleido, o paskui jau jam neramūs tie kampai, nerimsta, kad tik galėtų greičiau grįžt in savo šalį. Vaikščioja nuliūdęs ir laukia, kad tik pons greičiau parvažuotų. O dvarokai sako:
– Kasžin kas mūs ponui yra, ar jis ponui kokią iškadą padarė, ar pats sau tur.
Ale ne už ilgo parvažiau ponas. Sako ponui:
– Dėkavoju, pone, ką mane perlaikei. Jau rasit mane atleisi, grįšiu in savo šalį.
Sako pons:
– Nevadytas atėjai, nevarytas išeisi. Ačiū tau, ką gerai tarnavai. N’o kiek algos reiks už penkis metus?
– Kiek pons duosi, tiek bus gana.
Atnešė tas pons vazas tris, pastatė ant stalo: vieną aukso, antrą sidabro, trečią vario. Sako:
– Te tau, tai tavo alga.
Tas pamislijo: „N’o ką aš veiksu su tiek daug pinigų? Kad ir pareisu namo, namie ir rasu, o ką aš čia nešu sunkenybę“. Pajėmė sau an kelio saują auksinių, saują sidabrinių ir varinių. Tam ponui patiko, sako:
– Nepareisi namon. Kad teip padarei, galėsi sveikas keliautie. Ale aš tau da pasakysu šiuos prisakymus: kad aisi per girią, o rasi ugnį kūrinant, tai kad ir pailsęs būsi, ale pas ugnį nenakvok, o kad priaisi karčemą, jei rasi šinkarką jauną, o šinkorių seną, nenakvok, nes prapulsi. Te tau šitą kardą, su juom viską galėsi atsigintie, ale nepaleisk išsyk rankos.
Padėkavojo savo ponui ir aina. Ėjo ėjo, priėjo didelę girią. Aina per tą girią, žiūri – pakelėj ugnis kūrinasi. Jis jau apilses buvo, norėjo nakvotie, ale atsiminė prisakymų pono – nenakvoja. Paėjo no kelio toliau in tankumyną, tenai pasitaisęs atsigulė. Žiūri – veža skrynią pinigų. Kap tik davažiau pas ugnį, tuojaus žmogžudžiai apšoko juos. O jis mato, kad jau juos užmuš ir atims pinigus, tas tuojaus su tuom kardu iš užpakalio, sako:
– Vyrai, laikykitės!
Tie žmogžudžiai nusigando, pabėgo, o tie su pinigais nuvažiavo.
Anryt ėjo, priėjo miestą. Jau buvo vakaras, ėjo in karčemą nakvot. Pasiprašė, jo nepriima, sako:
– Kur tu čia gulėsi: čia sueina ponai, geria, kaziruoja, nėr kur tau.
Nuvėjo in kitą, pasiprašė – ir ten jo nenor priimtie. Jis užmiršo pono to prisakymą. Toj šinkarka buvo jauna, daili, o tas šinkorius buvo labai senas. Tas šinkorius sako:
– O kad ir ateis čia kokių ponelių, galėsi jiems nesirodyt, galėsi gulėt už pečiaus.
Teipjau jį jau prijėmė. Ale, kada jau gerai sutemė, atsiminė jis to pono prisakymą, bet tamsu, jau jam dėtis nebuvo kur – nakvoja už pečiaus. Vakare susirinko ponelių tenai. Jie ten kiek pasilinksminę išėjo. Potam atėjo bulmistras to miesto. Sako tas bulmistras:
– Na, dūšule, ar jau senis miega?
– Jau.
– Na, tai aime...
Nuvėjo, atliko, kas jam reikėjo. Kada jau po viskam, sako tas bulmistras:
– Kad tavo šitas senis mirtų, tai aš tave imčia už pačią.
Sako šinkarka:
– Šiandien labai bus gerai: aš nuvėjus jį papjausu, o čia nakvoja kasžin iš kur koks ateivis, tai sakysim, kad jis papjovė.
Ir tuojaus su peiliu nuvėjus tą senį savo papjovė. Ale kap papjovė, persigando: ne vištuks, jai ir peilis iš rankų išpuolė, o tas bulmistras ir nusigando, aina laukan. Tas keleivis, išlindęs iš užpečkio, – paskui jį, išleidžia. O jam pasirodė, kad toj šinkarka išleidžia. Jis privėrė to bulmistro žiponą iš užpakalio, išpjovė šmotą gelumbės ir insidėjo sau in kišenių.
Ant rytojaus tuojaus tą žmogų pajėmė, pasodino policijoj. Sėdi, kada jam priraikia – veda jį laukan. Jis sykį bulmistrui sako:
– Visi mane veda, ale nor sykį ir tu gali išvest.
Bulmistras:
– Ana žmogžudis ko užsimanė, kad aš jį vesčia laukan!
Ale tam bulmistrui vis an mislių: „Kad jis tenai buvo, tai jis rasi ir girdėjo, ką mudu šnekėjom“. Veda, ar ten jam reikėjo, ar ne. Aina atgal, anas sako:
– Kas čia tau užpakaly, ar žiurkės išėdė žiponą?
Tas pažiūri, kad skylė. O tas žmogus išėmė iš kišeniaus tą išpjautą šmotą, sako:
– Te, tai turėsi užsilopyt, gal tiks.
Bulmistras pažiūr, kad tas pats šmotelis, – nusigando, sako:
– Kad jau šitep, tu tik tylėk, aš tau duosu penkis šimtus ir gerą arklį tau jot duosu, ir sūde tave paleisu no smerčio, tik tylėk.
Nuvėjo. Kada pašaukė in sūdą, sako tas bulmistras:
– Tas žmogus visai nieko nekaltas. Jis su manim drauge mokslus ėjo, mano tikras pažįstamas, kap išsišnekėjom. Koki žmogžudžiai tą žmogų papjovė, ne jis.
O buvo dailiai poniškai apsirėdęs. Sūdas ir intikėjo, kad drauge su bulmistru mokslus ėjo, paleido jį. O tas bulmistras tuojaus nusivedė jį pas save, gerai pavalgydino, davė jam pažadėtus tuos penkis šimtus rublių, dailų arklį, kad tik graičiau išjotų iš to miesto.
Užsėdęs joja namo. Parjojo namo naktij, nieks jo negirdėjo. Atėjo pas stubą – yr žiburys, žiūri – jo pati meldžiasi, o viens vyras guli ant lovos, kitas an suolo. Jis mislia sau: „Šits, kur an suolo, gali būt bernas, n’o ans, kur, an lovos, – tai jau tik jaunikis“. Jisai perpyko ir tuojaus in stubą šoko nukirst tą, katras an lovos gulėjo. Ale atsiminė, kad jam pons liepė ranką sulaikyt. Paskui klausė kaip vardas. Sako:
– Jonas.
– O ano kaip vardas?
– Andrius.
Jis atsiminė, kad jo sūnūs, tada puolė prie pačios, sako:
– Tu mano pati, aš tavo vyras, o tie mano vakai! – Sako: – Būčia vaikus nukirtęs.
Potam jau labai gražiai pabaigė su savo pačia gyvenimą ir pažino, kad svetimoj šalij pažįstamas žmogus yra labai mielas.
PATEIKĖJAS: Burdulis
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO METAI: 1895
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, mstl., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai, Vilkaviškio pav.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 319-323, Nr. 143
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 143
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas