NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10535&OId=7560
PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Gyvena senelis ir babele ir turėja dukterį Mildutį. Babele numire ir palika Mildutei sava pasaginį karvytį. Senelis, neilgai laukįs, apsiženija ir pajeme pačių laumį raganį. Ta ataidama atsivare su savim tris dukteris: vyresniaja buva vienu aki, untraja – trim, e jaune – keturiam akim. Laume labai nekinte sava padukras Mildutes ir vis varydava laukan ganytų galvijų.
Vienųdien genant Mildutei laukan, indave jai mačeka pundelį linų ir prisake, kad lig vakarui ganydama suverptų. Išgine Mildute laukan ir vaikščiaja verkdama. Ir prakalbėja jas pasagine karvyte:
– Neverk, Mildute! Paimk linus ir, inkišus pra mana vienų auselį, papūsk, ir bus gatava.
Inkiše Mildute linus pra vienų karvytes auselį, papūte – ir išlinda pra kitų auselį – gatava, suverpta ir suausta! Pargine Mildute namã ir parneše gražias ir planas drabes čielų rietimų.
Kitųdien indave laume Mildutei du pundeliu linų ir prisake, kad suverptų, ir išlaide sava dukterį, kur buva su vienu aki, žiūrėtų, kaip Mildute suverps tiek daug linų.
Paganius truputį Mildute saka laumes dukteriai:
– Duok, aš tau paieškasiu galvų.
Beieškadama Mildute gieda:
– Ažmiega miega viena akele!
Jėme ir ažmiga laumes duktė. Tadu Mildute skubinai pajeme linus, inkiše pra vienų karvytes auselį ir papūte. Kai laumes duktė nubuda, tai rada jau Mildutes ir suverpta, ir suausta. Vakara parginus namã, laume nulupe sava dukterį až tai, kal nemate, kaip Mildute suverpe ir suaude.
Trečiųdien išlaide draug su Milduti ganytų laume tų dukterį, kur su trim akim. Paganius truputį Mildute ir jai saka:
– Duok, aš tau galvų paieškasiu.
Kaip tik pajeme ieškat, jėme Mildute giedat:
– Ažmiega miega viena akele!
Ir ažmiga viena akis. Paskui ažmiga ir kita, ir trečia. Tadu Mildute pajeme linus, inkiše karvytes auselen, papūte, ir išeja pra kitų ir suverpta, ir suausta. Nubudus laumes duktė rada, kad jau buva audeklas gatavas, e vakarą parginus namã, gava į paskuigalį nuo mačias, kad neišsaugaja.
Un rytajaus pa tam išsiunte saugatų dukterį su keturiam akim. Pajeme Mildute ir jai galvų paieškat. Jėme dainuot:
– Ažmiega miega viena akele!
Paskui kita ir trečia ažmiga. Ažmirša Mildute pasakyt, kad ažmigtų ketvirta akis. Kaip tik Mildute nuveja un karvytį ir inkiše pra vienų auselį, papūte – išeja gatavas audeklas. Laumes duktė, nemiegadama vienu aki, viska mate ir parginus namã pasake mačiai.
Ažpuola laume ragana un senelia, kad papjautų Mildutes pasaginį karvytį. Ažgirdus Mildute, kad jas karvytį ketina pjaut, išeja gurban ir, apskabinus jų, jėme verkt. Karvyte jai saka:
– Neverk, Mildute! Pjaus mani – tegul sau pjauna. Tau raiks mana žarnas daryt. Bedarydama žarnas, atrasi jas auksa abalėlį ir auksa žiedų. Tas bus tava kraitis. Tu šituos abalį ir žiedų inkask tėva darži – žemes.
Teip Mildute ir rada, žarnas darydama, abalėlį ir žiedų. Inkase žemes darželyj, e un rytajaus vietaj abalia išdyga abele su auksa abaliais, e vietaj žieda – auksa šulnis su žaliu vynu. Niekas negajėdava pasraškyt nuo tas abelės abalių. Kas tik preidava artyn, tuoj šakas su abaliais kildava aukštyn. Teip pat ir vyna iš šulnia niekas negalėdava pasimt: kad tik inkišdava viedrų, tuoj aidava gilyn. Tiktai viena Mildute galėdava pasraškyt abalių ir pasisimt iš šulnia vyna. Ažtat da geriau jas laume pradėja neapkįst ir vis pra unkštų brukdava jų laukan galvijų ganytų.
Vienakart važiava tu pusi karalius ir pamate Mildutį ganant galvijus. Labai ana karaliui patika, nes buva labai graži. Pralaidus keletų dienų, atvažiava tas karalius Mildutės piršlėm. Senelia nebuva name, e laume pakiše Mildutį pa kubilu ir pakavaja kamaraj. Karalius tuoj klause, kur yra jų gražiaja duktė – anas jas atvažiavįs piršlėm. Laume graituju aptaise sava vyresniųjų dukterį ir pakiše karaliui, bet šis jas neprijeme, sakydamas, kad ne ta. Aptaise untrųjų, bet ir tų karalius išbrakija. Kad invede laume trečiųjų su keturiam akim, net nusgunda karalius, takia baisi buva! Supykįs un laumes, pasake, kad jegu neradįs gražiąsias dukteres, tai nukirsiųs jai galvų. Nebėr kas laumei dara. Išeja kamaran ir visa pikta, atvažus kubilų, tare:
– Paskrebėle papečkėle, lįsk iš pa kubila!
Tyčia apiplyšusių ir nepraustų invede un karalių Mildutį. Bet kaip tik jų pamate karalius, jam net širdis apsala, ir pasake:
– Šitų aš pasdabajau ir nariu pajimt jų ažu karalienį!
Ažusake karalius siuvėjam, kad pasiūtų rūbus kuo gražiausius ir naujas čeverykas. Kai jau buva visa gatava, tai karalius visas aprėdnias atasiunte Mildutei ir liepe, kad apsitaisius lauktų ja atvažiuojunt. Bet laume vėl Mildutį pavaže kamaraj pa kubilu, e su jas suknelem apvilka sava vyresniųjų dukterį ir su čeverykais apiave kajas. Bet teip kaip jas kajas buva del tų čeverykų par didžias, tai pirma laume, pajemus kirvį, aptaše, e paskui par didelį vargų inkiše ir lauke atvažiuojunt karaliaus. Atvažiava karalius su pajauniais ir ataveže vienų karietų del Mildutes, kitų – del sau. Insadina jaunųjų vienan karietan, kitan insėda anas pats, ir važiuoja un vinčių. Važiuojunt par girių, inslaide medžian geguže ir ažkukava:
– Kukū, panas karalius,
Kukū, kų tu čia veži?
Kukū, ne sava mergelį, –
Kukū, laumį raganį!
Kukū, pasižiūrėk gi:
Kukū, pilna karieta,
Kukū, juoda kraujelia!
Nustajįs karalius pasižiūrėja ir atrada pilnų karietų krauja ir sėdėja ne Mildute, bet duktė laumes raganas. Liepe išbrukt laukan jų, sugrįža atgalia ir užkūre laumį, kad atvestų Mildutį. Laume nenarėja, kad Mildute karalieni paliktų – grait aptaise untrųjų dukterį ir išlaide. Bevažiuojunt par girių, vėl geguže ažkukava kaip pirma, ir vėl sugrųžena karalių. Aptaise laume trečiųjų dukterį, bet ir su tu geguže sugrųžena. Ažpyka karalius ir sake galvų nukirsiųs laumei, kad neduosiunt gražiasias dukteres. Nėr kas laumei daryt! Atvažus kubilų, surika un Mildutes:
– Paskrebėle papečkėle, lįsk iš pa kubila!
Aptaise Mildutį karalius, ir išvažiava un vinčių. Kai važiava vieškeliu, tai ir auksa abele, ir šulnis vyna paskui Mildutį seke. Kai važiava par girių, tai geguže kukava:
– Kukū, panas karalius,
Kukū, tai dabar veži,
Kukū, sava mergelį!
Po veselijam karalius su Milduti ilgai ir gražiai gyvena.
FIKSUOTOJAS: Juozas Otonas Širvydas
FIKSAVIMO METAI: 1904
FIKSAVIMO APLINKYBĖS: Užrašė „Bevardis“ [J. Sirvydis].
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 290-293, Nr. 144
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 144
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinė-istorinė.