NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10548&OId=7574

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks karalius. Prie jūrių jo buvo karalystė, jis turėjo vieną vienturtę dukterį. Jau ta duktė užaugo in metus, sako, tėvas:
– Vaikeli, jau aš senas, reiktų tau aprinkus jaunikį apženyt.
O toj duktė sako:
– Kas man tokį galioną padarys, kokį aš misliu, tai tas bus mano jaunikis.
O tėvas sako:
– Dukrele, negerai šneki, kad tokį galioną tau padarytų. Kasžin kas gali tau galioną tokį padarytie, tai ir turėsi jo pati būtie.
Ale aina sykį tėvas, motina ir ji pamarėn pasivaikštinėtie, žiūri – išeina iš jūrių meškinas. Atėjęs sako:
– Ar būsi mano merga?
– Būsu, ale tu man padaryk tokį galioną, kokį aš misliu.
Tas meškinas sako:
– Pakrapštyk man in ausis.
Toj pakrapštė, išpuolė iš ausies lygiai toks galionas, kokį ji mislio. Jau ji nusigando, tą galioną pąjėmė, ale mislia sau: „Kaip jis ateis in dvarą, tai tarnai jį užmuš“.
Parėjo in dvarą, žiūri – jau ateina tas meškinas. Tuojaus sutaisė kareivius šaudyt. Jis nieko nebijo. Kaip atėjo, tiesiog in rūmus, pajėmė tą paną ir nunešė in savo urvą. Kaip tas meškinas būna, tai jis ją saugoja, kad nepabėgtų, o kaip išeina, tai an skylės užrita didelį kelmą, kad ji negali išeiti.
Perbuvo metus ar dvejus – gimė vaiks: visas žmogus, tik viena ausis meškos. Ji pati davė jam vardą Jonas. Tas vaiks auga, jį žindo. Jau jis trijų metų – da vis žindo. Jau inėjo in penkis metus, motina jam pasakojo, iš kokios giminės ji, kaip ten gražu, o tas vaiks sako:
– Tylėk, mama, tu mane žindyk iki dešimts metų, tai aš tėvą inveiksu, ir mudu pabėgsim.
Kaip pareina tėvas, tai jis jam jau kabinėjasi an kaklo, kad jau beveik tėvą lenktų. Kaip tik tėvas išėjo in girią, tas vaiks tą kelmą atrito no durių, ir jiedu – bėgt! Pareina meškinas su maistu, žiūri – jau jų nėr. Tas rėkdams vyt. Pavijo. Tas vaiks griebės už tėvo, bet tėvas sudavė jam in skūrą, parsigabeno namo.
Sako tas vaikas motinai:
– Da turi žindyt porą metų.
Pažindė da porą metų ir da perbuvo iki keturiolikai metų.
– Dabar, – sako, – jau bėgsim.
– Nale jeigu tėvas vėl pavijęs sugrąžys?
– Jau aš tėvo nebijau, aš jam kaulus iškrėsu kad atsivys.
Ir jiedu bėgt! Parėjo meškinas – jau jų nėr, tai tas rėkdams vyt! Pavijo juos. Tas sūnus kaip griebė tėvą, pakratė – tik kaulai išbiro. O jiedu parėjo pas tėvą. Jau ji visa apdriskus, jau kiek metų – ją nepažįsta tėvai. Ale ji pradėjo pasakot no pradžių, kaip ji tą galioną gavo, kad ji paliko kur. Tada jau ją tėvai prisijėmė. Sako karalius tam jos sūnui:
– Jau tu didelis, o aš senas, galėsi būt karalium.
– Kaip aš būsu karalium, kad aš nė šioks, nė toks. Tą ausį kad ir nupjaučia, tai ir vėl nė šiaip, nė teip. Galit motinai pavest karalystę, o man duokit kalviui nukalt dvylikos štangų lazdelę, aisu aš vandravot.
Karalius davė kalviui nukalt tokią lazdą. Atėjo pas kalvį pažiūrėt, pajėmęs an mažiuko piršto kresterė – sulinko.
– Da, – sako, – šita man per lengva, da turi dadėt dvyliką štangų, tai rasi bus gera.
Dadėjo da tiek. Atėjęs pajėmė, pasvėrė an mažiuko piršto – jau nesulinko. Sako:
– Jau šita bus gera.
Pajėmė tą lazdelę, išėjo vandravot. Priėjo girią, toj girioj patiko žmogų. Klausė:
– Kas tu per viens?
– Aš graits, galiu ir zuikį pavyt.
Meškaausis sako:
– Na, tai aime abu.
Toliaus jiedu paėjo, patiko kitą žmogų. Klausė:
– Kas tu per viens?
– Aš drūtasis.
– Kad tu drūtasis, tai aime visi trys.
Aina jie, priėjo tokį kalną, prie kalno – stubelė, toj stubelėj nieko nėr: tušti puodai, kulbė, an kulbės mėsa, lopeta ir kirvis. Dabar sako Meškaausis Jonas:
– Čia dabar mes biskį apsigyvensim. Tu, graitasis, lik mum valgyt išvirt, o mudu aisim medžiot in girią.
Paliko tą, o jiedu išėjo. Ale tas jau baigia virt, ateina toks senis, sako:
– Vaikeli, ar neduotum tu man ką pavalgyt?
– Duosu.
Atpjovė šmotelį mėsos, padavė jam. Tas senis čiulbė čiulbė ir išmetė tą mėsą an žemės, sako:
– Be dantų negaliu sukramtyt, išmečiau, ar nepaduotum?
Tas paklusnas pasilenkė paduot, o tas senis jam an pečių užsilipo, parsimetė, sumušė, sumušė visą, tuos puodus išėdė, prišiko. Kaip nuvė sau, teip nuvė! Tas vėl puodus mazgot, kurt virt!
Pareina anie – da neišvirta. Sako:
– Kodėl teip ilgai neišvirei?
– Tai malkos žalios, tai kas...
O jis nesako, kad gau no senio in skudurius. Na, jau išvirė, pavalgė.
Kitą dieną paliko tą drūtąjį virt, o šie išėjo medžiot. Ir tam tas senis tokiu pat būdu sudavė in skūrą.
Trečią dieną liko Meškaausis Jonas virt valgį. Sukūrė ugnį, verda valgį. Baigia virt – ogi ateinąs vėl senis, sako:
– Vaikeli, duok šmotuką mėsos.
– Palauk, da neišviriau, kaip išvirsu, tai rasi ir duosu.
Išvirė, atpjovęs šmotelį mėsos padavė jam. Tas senis vėl išmetė, sako:
– Ar tu man negalėtum paduot?
Jonas kaip tik pasilenkė paduot, tas senis – jam an sprando. Ale jis tuojaus su tuom seniu atsitiesė o kad pajėmė tą už barzdos, o su tąj savo lazda duot o duot per šonus. Tas senis pasivertė in šunį – tas vis duoda. Pasivertė in katę – tas vis muša. Paskui pasivertė in pelę, per skylutę per duris pabėgo, o Jonas ait žiūrėt paskui tą pelę, kur ji bėga. Toj pelė nubėgo ant kalno ir palindo po dideliu kelmu. Jis su tąj savo lazda išvertė tą kelmą, žiūri – po kelmu didelė skylė. Tą kelmą atgal užvertė ir parėjo atgal in tą stubelę.
Parėjo anie no medžioklės – jau išvirta seniai ir atšalo. Sako Jonas:
– Matai, kap aš išviriau. Tai judu gavot in kailį no senio...
Na, jau jiem nėr ką, pasisakė, kad gau.
– O aš, – sako, – tai jam šiandien daviau gerai per šonus.
Susėdę pavalgė, dabar sako Jonas:
– Na, dabar aime žiūrėt, kur tas senis nuvėjo.
Atėjo pas tą kelmą, sako jiem:
– Verskit tą kelmą.
Tie pradėjo – nė nepajudina. O jis viens, lazdą užkišęs, apvertė tą kelmą. Po kelmu – skylė.
– Na, – sako, – katras lįsit in tą skylę?
Aniedu nenor, o jis sako:
– Aš lįsu pažiūrėt, kas ten yra. Ale pult, jei gilu, gali užsimušt.
Rado jie ten stubelėj skūrų, ten virvagalių, susiraišiojo ilgą šniūrą, nupynė karklų kašių. Ir sako:
– Judu mane leiskit, o kap aš sukrutysu virvę, tai tada traukit.
Inleido jį. Jis žiūri, kad ten didelis dvaras, šviesu. Iš vienos pusės marės matyt. Inėjo in vieną pakajų, rado paną vieną jauniausią. Sako:
– Kas tave, žmogeli, čia atnešė? Pabus mūs tėvas, tai tave užmuš.
– Aš jo nebijau.
Nuvėjo in kitą – rado kitą, in trečią – rado trečią, vyriausią. Sako:
– Ko tu čia atėjai, pabus mūs tėvas, tai tave užmuš.
Nuvėjo in paskutinį – rado tą senį. Tas senis ako:
– Dabar aš tave užmušu.
Tuo griebė kirvį nukirst jį. Jonas kaip davė su lazda per kirvį, tuo tas jo kirvis išlėkė, o paskui jam tol davė, pakol tik smala pasiliejo. Atėjo pas tais panas, sako:
– Dabar jau galit būt ramios, jau aš tą senį užmušiau.
Tos panos, kaip buvo pirma tamsios, juodos, jau tuojaus stojo baltos, linksmos. Tenai buvo visokio turto. Pirmiausia pakrutino virvę, prikrovė in kašių, o anie vis traukė. Kaip jau viską ištraukė, tada sodino po vieną paną. Tais panas visas tris ištraukę, klausia tiedu:
– Ar jau daugiau nėr?
– Jau daugiau nėr, tik aš vienas.
Anie sako:
– Jis toks drūtas. Kaip mes jį ištrauksim, tai jis mus gali užmuštie, geriau neleisim jam kašių, tegul jis ten lieka.
Teip ir padarė. Jau ans laukė laukė – jau kašiaus nėr! Tas dvaras iškilo in viršų, o jis liko po žeme. Vaikščioja nabagas nuliūdęs, jau išeit negali... Nuvėjo prie marių, atplaukė labai didelė žuvis ir sako jam:
– Ko tu čia vaikščioji, žmogeli?
– Vaikščioju, negaliu ant ano svieto išeitie.
– Pamušk dvyliką jaučių man maisto, tai aš tave išnešu.
Meškaausis Jonas primušė tiek jaučių, susikrovė an jos, keliauja. Toj žuvis kap tik atsisuka, tai vis jai meta po šmotą in nasrus. Ale kada jau netoli krašto, jau pabaigė pašarą, jau ta žuvis sykį atsisuko, kitąsyk – jau netur ką jai mest, jau pradėjo silpnyn ait. Jam nėr kas daryt: nupjovė savo kojos minkštimą ir inmetė jai in nasrus. Toji pasistiprinus išnešė jį an žemės. Klausė jo žuvis:
– Kokios tu man mėsos paskutinį kartą inmetei, kad tokia gardi buvo?
Sako Jonas:
– Aš no savo kojos nupjovęs tau inmečiau.
– Parodyk, iš kur tu ten nupjovei.
Jonas jai parodė, o ji atsikrankštus kap spjovė, tai mėsa jo jam ir vėl prilipo!
Padėkavojo tai žuviai, ką jį išnešė, aina anų ieškot. Ėjo ėjo labai ilgai pasiklausinėdams. Atrado tą dvarą ir juos ponaujant, o tą jauniausią, gražiausią paną rado visai sulipusią kiaules šeriant. Tada aniem apgavėjam sudavė gerai in skūrą, visus išvarė iš to dvaro, o Meškaausis Jonas apsivedė su tąj jauniausia. Jei da gyvi, tai ir dabar da rasi gyvena tam dvare.

PATEIKĖJAS: Juras Petraitis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1896

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, mstl., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai, Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 328-333, Nr. 146
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 146
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal