NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10643&OId=7669

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toki žmones, jie turėjo tris sūnus. Ale jų motina numirė, liko tėvas su jais. Toliau – sako tie sūnūs:
– Tėvai, ką mes čia būsim. Visi vienok negalim čia išsimaityt, aime mes visi in svietą.
Išėjo. Aina visi krūvoj. Perėjo diena, užpuolė naktis. Priėjo girią, girioj rado ugnį kūrytą. Šnekas, sako:
– Kur mes aisim? Girioj naktis, čia nakvosim. Ale, – sako, – mes visi tepjau negalim sumigtie, nes gali medžių paukščiai mus sudraskytie. Viens turim gyvas būt.
Sako jauniausias:
– Judu gulkit, o aš saugosu.
Tiedu sugulė, o jis sau ugnį kūrina ir sėdi. Naktij klauso – atvažuoja. Atvažiau ties jais ponia su važnyčia, sustojo ir šaukia:
– Aikšen pas mane, ką pasakysu.
Tas mislia ir šiaip, ir teip, kas čia per ponia, kad naktij važuoja. Atsidrąsinęs nuvė pas ją. Klausė toj ponia pas jį:
– Kas asi per viens, kad čia naktij girioj nakvoji?
– Mes čia trys broliai.
– N’o kur jūs ainat?
– Ainam. Namie neturim iš ko maitytis, ainam in svietą vandravot.
– Kad jūs neturit iš ko maitytis, te tau šitą staltiesę. Kad norėsit valgyt, tai tik tą staltiesę patieskit, an jos jum bus valgyt ir gert. Da te tau ir šitą tabakierką. Kad tu tą tabakierką atidarysi, tai stos labai gražus namas ir kareiviška sargyba stovės.
Tas jai padėkavojęs už jos dovanas, atėjęs vėl kūrina ugnį. Ale jis pažiūrės, ar tai gal būt teisybė. Aniem nieko nesako, pats vienas sau išsivyniojo tą staltiesę – stojo an jos visko gert ir valgyt. Jis sau pasivalgė, Dievui padėkavojo ir sėdi. Ale jau subudo ir anie, jau prašvito. Klausia pas anuos:
– Ar norit ką užvalgyt?
– O ką, broleli, valgysim, kad nieko neturim...
– Man Dievas davė, duosu ir jum.
Tuojaus ištiesė tą staltiesę – stojo jiems valgyt ir gert. Pavalgė, atsigėrė, Dievui padėkavojo, o tas jauniausias susivyniojo ją. Aina toliau. Išėjo iš girios, rado lygias lankas, lauką netoli karaliaus dvaro. Dabar jie sustojo, sako tas jauniausias:
– Čia dabar biskį pasilsėsim.
Atidarė tabakierką – stojo gražus namas. Jie visi trys viduj, ant sargybos stovi, nieko nedaleidžia. Jie ten sėdi, valgo, geria ir miega.
Ale insižiūrėjo karaliaus duktė, kad ten niekad nieko nebuvo, o dabar stovi toki namai, kad gražesni kaip karaliaus, sako savo tėvui:
– Aisu aš pažiūrėt, kas ten yr.
O tėvas sako:
– Ką tu aisi, da tave ten kas užmuš.
– Tegul kareiviai netoli pastovės, o aš aisu pažiūrėt.
Tep ir nuvėjo. Atėjo pas tą namą, sargyba neleidžia ją. Pamatė vyriausias brolis, kad tokia graži pana vaikščioja aplink, sako:
– Leiskim ją in vidurį.
O jauniausias sako:
– N’o ko ji čia atėjo? Ateina mums ką pikto padarytie.
O anas sako:
– Ką ji mum padarys, mes čia trys.
Paliepė sargams, ją inleido. O anoj atėjus pradėjo klausinėt, kaip kas čia yr. Jai parodė. Toliau – daugiau šnekėjo šnekėjo. Ėmė pirma anie tuo užmigo, o paskiau ir tas jauniausias. Kaip jie tik sumigo, toj karaliaus duktė pagriebė tą tabakierką no lango, uždarė: jau tie namai prapuolė, o ji, tą staltiesę pasig¬riebus, nubėgo namo.
Pabunda jie, žiūri, kad jau tų jų namų nėr, jau tik an lauko guli, ir staltiesės su tabakierka nėr. Sako tas jauniausias:
– Matai, ar aš nesakiau, kad ji mum ateina pikto padarytie.
Aina jie toliaus, rado tris kelius. Vienas aina po dešinei, kits vidurij, o trečias po kairei. Dabar sako:
– Jau aisim kas sau. Būtume buvę visi krūvoj, ale manęs neklausėt.
Ir tiedu nuvėjo anais keliais, o jis nuvėjo po kairei. Ėjo ėjo, priėjo girią, ale toj girioj pakvipo obuoliai, kad jis negal trivot. Rado jis tą obelį, nusiskynė, suvalgė porą obuolių – išaugo jam an kaktos du ragu, kad jis negali nė iš girios išlįstie! Nale ką jis veiks girioj! Laminasi šiap tep, aina toliau. Priėjo tokį upelį, o jau čystas vanduo! Perbrido per tą upelį – nupuolė no kojų, kol vanduo siekė, mėsa. Aina toliaus, ale jam vėl pakvipo obuoliai. Rado jis tą obelį, priėjęs nusiskynė obuolį, suvalgė – ėmė viens ragas nupuolė, suvalgė kitą – ir kits nupuolė. Jau jam gerai, ragų netur, ale an kojų mėsos nėr. Aina toliau, rado tokį upelį, o jau drumstas vanduo! Perbrido per tą – vėl išgijo kojos.
Dabar sako viens sau: „Palauk“. Sugrįžo atgal, pasiskynė tų porą ir tų obuolių, pasisėmė to ir to vandens in bonkutes ir nuvėjo in tą karaliaus miestą, kur ta pana.
Ale kad pakvipo tai panai obuoliai! Sako tarnui:
– Aik tu pažiūrėk, kas čia tur obuolių parduot, kad teip kvepia.
Tarnas nuvėjęs rado jį su tais obuoliais, sako:
– Ar tu neparduotum obuolių?
– Kodėl ne, ale brangūs: vienas obuolys šimtas rublių.
Tarnas:
– Ką tai karaliaus dukteriai rublius!
Nuvėjęs pasakė jai:
– Radau tuos obuolius, ale prašo po šimtą rublių už vieną.
– Ką tai man giliuoja šimtas rublių! Te tau du šimtu, aik juos nupirk.
Atėjęs nupirko ir parnešė. Ji kaip tik suvalgė – išaugo an kaktos du ragu ir toki dideli, kad ji pakajuos vietos netur! Sušaukė daktarus, bet tie nieko negal padaryt. Išsiuntė raštus po visas žemes, ar neatsiras iš kur koks, kad galėtų ragus nuimt.
Perėjo koks mėnesis ar daugiau, atėjęs jis in miestą apsigarsino, kad jis galįs nuimt. Tuojaus davė žinią apė tai karaliui. Pašaukė jį karalius, sako:
– Ar tu galėtum nuimt ragus?
– Galėčiau, tik man duokit pastatyt atskyrium stubą, tai aš jai nuimsu.
Pas karalių neilgai trunka, tuojaus buvo stuba gatava. Jis ją tenai invedė ir sako jai:
– Dabar tu man spaviedokis iš viso gyvenimo, ką tik kam pikto padarei, tai tau nupuls ragai.
Ji jam viską pripažino, o tą staltiesę su tabakierką nesako.
Sako jis:
– Tai vis da ne viskas, kad jau būtum viską pasakius, tai būt nupuolę.
Jis ją ėmęs apliejo vandeniu. Kaip tik apliejo, pradėjo no jos mėsos krist. Jau mato, kad čia negerai, reik pasakyt. Pasakė ir tai.
– O, matai, ale man reik atnešt parodyt, kitaip nenupuls ragai.
– Kad aš neturu – pas tėvą, o tėvas mano neduos man tų daiktų.
– Na, aik atnešk.
Nuvėjus pas tėvą, pasakė tą viską. Tėvas sako:
– Nešk ir parodyk, o kad norės, ir visai atiduok. Matai, jau no tavęs mėsos krinta, rasi čia koks šventasis.
Atnešus jam atidavė, o jis jai užliejo tuom kitu vandeniu – tuojaus sveika stojo. Paskui davė jai tų obuolių porą, suvalgė, ir ragai nupuolė.
Kada jau sveika stojo, karalius jam sako:
– Dabar turi mano žentu būt.
– Aš nieko nenoru, tik man daleisi čia mieste namus pastatyt ir gyventie.
Karalius jam daleidžia, da ir siūlinėja jam pinigų, ale jis nieko nejėmė.
Ale gaila jam savo anų brolių: kur jie yr? Aina jis jų ieškot. Tuojaus vieną atrado, o paskui juodu ir kitą rado. Atėjo visi in tą miestą, tą tabakierką atidarė – stojo namai ir aplink sargyba stovi. Jie sau gyvena tuose namuose.
Ilgai trumpai jie ten pragyveno, karalius pradėjo jų neužkęst, sako:
– Vienam mieste du vaisku negal būt. Aik šen an vainos, katras katrą pamušim, tai būsim karalium.
Pradėjo karaliaus tarnai. Kaip tik norėtų kirst – stulpais stoja, norėtų šaut – ugnies nėra. Jau kariautie su juom negali. Karalius mato, kad su juom negerai, sako:
– Turi būt tu mano žentu.
Jis da iš pradžių nenorėjo, nes
– Aš, – sako, – per prastas prie jūs.
Ale kitaip karalius no jo neatstojo, iki turėjo būt žentu. Ir aš an to baliaus gėriau, valgiau, burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo.

PATEIKĖJAS: Petraitis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1896

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, mstl., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai, Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 202-206, Nr. 94
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 94
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal