NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10686&OId=7711
PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Paupėj buva gryčele ir jaj gyvena senelis ir babele. Nieka anys neturėja, kaip tik vienų kalytį. Vasarų senelis su babeli žuvaudava, e žiemų senelis blizgiaudava, e babele, likus namie, verpdava.
Viena karta sugrįžįs senelis iš žūkles atrada Dieva duota senelei du sūnus. Pradžiuga senelis ir saka babelei:
– Užauklėsma sūnelius, bus medinčiai!
Praejus kiek metų užauga labai raidžiai abu braliai ir buva labai panašūs vienas un kitų. Par jų prašymus nupirka jiem abiem tėvas pa kumeliukų ir išlaide svietan pasimandrautų. Išjaja par laukus, par miškus ir užjaja kryžakelį, e un kryžakeles auga pušis. Ir nustajį braliai teip radavajas:
– Nu, kų! Kai mes jasma abu draug, tai nieka gera nedažinasma. Jakim vienas vienu, kitas kitu keliu.
Teip susitarį inkiše pušin abu braliai pa peilį ir sutare, katras pirma sugrįš tan vietan, tuoj pažiūrėt vienas kita peilį. Jegu katra peilis bus surūdijįs, tai tas bus jau numirįs. Paskui atsisveikina abu ir nujaja: vyresnis pa dešinei, e jaunis pa kairei.
Vyresnis bejadamas sutika kiškį ir narėja šaut, bet kiškis tare:
– Nešauk manįs. Kai tau atsitiks kakia nelaime, tai aš tau padėsiu.
Ir davanaja jis kiškiui gyvastį, užtat kiškelis seke paskui jį.
Jaja bernaitis taliau ir sutika vilkų. Narėja jį šaut, bet jis prašės, kad nešautų, žadėdamas būt ant pagelbos. Ir vilkas paskui seke. Šitakiuo būdu sutika taliau ir levų, ir meškų. Visi šitie žvėrys paskui jį seke.
Prijaja un miestų ir pamate, kad visas miestas buva mėlynai po žėlabu* aptaisytas ir žmanes želabnai apsivilkį vaikščiaja. Mūsų jaunikaitis, narėdamas dasižinate, del ka šitas žėlabas, paklause kerdžių, šali kelia galvijus ganuntį, ir gava atsakymų, kad esunt karaliūčia paskirta un smerčia devyniagalviui smakui, akmeniniam urvi gyvenunčiam. Mat kasmet anas raikalaujųs viena žmagaus un prarijima ir del ta meta takiuos pagaliukus. Šiemet išmete un karaliūčias, ir del ta apsidinge visas miestas ir žmanes žėlabu, gailystaudami karaliūčias.
Tų užgirdįs jaunikaitis sušėre sava kumeliukų ir injaja miestan. Jadamas sutika ainunt pulkus žmanių ir unt aukšta vežima vežunt karaliūčių un smerčia. Jaunikaitis seke su visam žverim paskui. Kad nuveže un tas vietas, kur buva urvi smakas, tai karaliūčių vienų tinai palika, e žmanes sugrįža atgala. Jaunikaitis su žverim prijaja un tų vietų, ir kaip tik smakas, išlindįs iš urva, jau lervaja un karaliūčių išžiajįs nasrus del prarijima, tuoj jaunikaitis užlaide jį žverim. Levas su vilku griebe smakų ir sulaide in jį nagus, e meška, sugriebus in sava rieškučias smaka uodegų, turėja jį, kad nebėgtų. Tadu jaunikaitis prišaka artyn ir su kardu nukapoja smakui galvas. Nukapojįs išpjauste iš jų ležiuvius, susdėja terban ir tare karaliūčiai:
– Dabar aik namã. Smakas jau nebegyvas!
Karaliūčia praše jį, kad ažeitų un jas tėvų del padekavojima, bet anas atsisake, kad neturiųs dabar laika, ir nujaja sau miestan unt naktigulta, nes jau velu buva. Grįžtunt karaliūčiai namã, ažustaja jai kelių degučius ir, su kirviu grasydamas, liepe prižadėt, kad sakys tėvui, kad anas jų išgelbėja nuo smerčia, ir, susrinkįs visas smaka galvas maišan, draug su savim parvede karaliūčių namã. Name tuoj karaliui degučius pasgyre, kad anas smakų ažmušįs, ir galvas jų parade. Karalius klausia dukterį, ar teisybe. Duktė, matydama, kad tikrasai išgelbetajas nenari radyties, nenaram ištare, kad degučius jų išgelbėja. Kiteip bijaja ir sakyt, nes degučius žadėja jų ažmušt, kad ne teip sakytų. Karalius liepe degučių nupraust ir gražiai apredyt. Paskui palaide žinių, kad ataduoda sava dukterį išgelbetajui ir praša visų šalių karalius ir panus un veselijų.
Užgirda ir mūsų jaunikaitis apie tų ir pamislija: kas tį taks atsirada, kad prisisavina išgelbejimų karaliūčias? Nujaja ir anas su visam žverim un veselijų ir pamate, kad veda karaliūčių un vinčių su degučium. Tuoj anas padave kiškiui raštelį, parašįs, kad anas jų išgelbeja – del ka ji ažu kita aina? Kiškelis šmurkš šmurkš terp žmanių inlinda ir, pribėgįs až akių karaliūčias, numete pa kajam raštelį. Kaip tik karaliūčia pajėmus raštelį perskaite ir pamate, kad čia pat stavi ir tas jaunikaitis, katras smakui galvas nukapaja, tuoj pašauke tėvų ir, paradžius un jaunikaitį, pasake, kad anas jųjų išgelbeja. Degučius šaka un jaunikaičia ir, sugriebįs už kakla, surika:
– Ar turi tu ženklus, kad nukirtai smakų?! Aš nukirtau, nes aš ja ir galvas turiu!
Jaunikaitis atsake:
– Galvas tai tu susrinkai, bet aš pirmiau ležiuvius išsipjaviau.
Čianai išpyle iš maišelia visus smaka ležiuvius. Šaka žmanes pažiūrėtų smaka galvų, katras degučius atsineše, ir atrada jas be ležiuvių. Dabar karalius liepe degučių sujimt ir šiaudų kūlin sudegint. E jaunikaitį karalius pajeme ažu žintų.
Un ta miesta, kur šitas karalius gyvena, niekadas saule nešviesdava, nes jų turėja ažustajus laume ragana. Tuoj pa veselijam kaip išeja mūsų jaunikaitis su karaliūčiu gult, pamate pra lungų tali kalnuos mažų žiburėlį ir klause anas jų, kas tį gyvena. Karaliūčia atsake, kad tai ragana, katra turi saulį ažustajus.
Un rytajaus jaunikaitis, nežiniam niekiena, pasijeme sava žvėris ir išeja kalnuos un tų raganų. Nuvejįs rada mažutį gryčelytį, katraj sedėja baba ir turėja su šluotu ažustajus saulį. Jaunikaitis liepe ait laukan iš tas vietas ir numest šluotų. Baba atsake:
– Aš bijau tava žvėrių, anas man sudraskys. Štai yr katilas undenia. Jėmįs pakrapyk saũ ir žvėris, tai tadu aš nebebijasiu.
Kaip tik jaunikaitis pakrapija, tuojaus pavirta ir anas, ir ja žvėrys in akmenis.
Jauniam ja braliui nusbada mandravat pa svietų, ir sugrįža anas un tų pusį, kur abu su braliu sukiše peiliukus. Atrada bralia peilį surūdijusį ir tare:
– Mana bralis jau numirįs – jasiu ja ieškatų.
Ir nujaja tuo keliu, kur buva bralis jajįs. Ir anas teip pat sutika ir vilkų, ir levų, ir meškų ir narėja žėdnų šaut, bet žvėrys atsipraše ir seke paskui jį. Prijaja un tų miestų, kur ja bralis buva, ir pamate, kad visas miestas buva pa žėlabu. Klause kerdžia, galvijus ganunčia, del ka šitas miestas pa žėlabu. Atsake jam kerdžius:
– Del ta, kad tavį neberunda karalius. Kam gi tu pametei ja dukterį?
Čia suprata jaunis bralis, kad tai tį ja bralis buva, nes anys abu labai panašūs buva unt vienas kitų. Injaja miestan, ir tuoj visas miestas pradžiuga, jį pamatį. Dasižinajį karalius ir karaliūčia išbėga su džiaugsmu ja patiktų ir klause:
– Kurgi tu išbėgai, mums palikįs?
Su dideli linksmybi ir muzikam jį patika ir su visam žvėrim insivede karalius savo dvaran. Nei karalius, nei karaliūčia nepažina, kad anas ne vyresnysai, ale jaunis bralis.
Atajus vakarui išsivede jaunikaitį karaliūčia gult, anas ir pamate kalnuos žiburėlį ir klause, kas gi tį žiburiuoja. Karaliūčia jam saka:
– Nebesakysiu dabar tau, nes kaip anundei manį klausei, kaip tik tau pasakiau, tuoj tu na manįs ir išbėgai.
Dabar užeja jaunikaičiui un misles, ar nenuveja tį ja bralis, ir būtinai narėja dasižinat, kas tį yra. Ben kelius kartus klausiunt, karaliūčia nenaram atsake, kad tį gyvenunt ragana. Po ta eja gultų, bet jaunikaitis guldamas pasdėja kardų terpu savįs ir karaliūčias. Šita mislija: „Kal’gi anas šitei pradėja daryt, taks buva pirmiau geras!“
Kaip tik karaliūčia ažmiga, tuoj anas atsikėle, pasijeme sava žvėris ir išeja kalnuos, kur gyvena ragana. Nuvejįs rada gryčelytį ir jaj – babų. Tuoj užkūre:
– Kur padėjai mana bralį?!
Baba jėme gintis, kad ana nežinunt, bet jaunikaitis tuoj užlaide žvėrim. Nusgunda baba ir pradėja prašytes, kad tik atgintų žvėris. Ataneše takia undenia, ir kaip tik su juo pakrapija akmenis, katrie tį buva, tuoj atvirta žmagum ir ja bralis, ir ja žvėrys. Braliai abudu pasisveikina, e ragana narėja vel tų undenį pakavate, bet jaunis bralis iš jas ištrauke katilėlį ir jėme daugiau krapyte, ir bekrapijunt jėme verstes iš akmenių žmanes ir gyvuliai, katrie vis šitas raganas buva paversti ir iš jų čielas kalnas buva pasdarįs. Dabar, kaip tas jaunikaitis krapija, žmanes iš akmenių virta, ir kalnas eja mažyn ir mažyn, un gala pasdare viškai lyguma. Paskui jaunis bralis su vyresniuoju atsisveikina, atsidekavaja ir parjaja namã tevų prilunkytų, e vyresnysai teip pat sugrįža karaliaus dvaran ir ilgai laimingai karaliava pa uošvia galvai.
FIKSUOTOJAS: Liudas Vaineikis-Svirplys
FIKSAVIMO METAI: 1904
FIKSAVIMO APLINKYBĖS: Užrašė „Svirplys“.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 384-388, Nr. 188
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 188
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės. Paaiškinimas: p o žėlabu – Bs. skl. Geduli