NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10716&OId=7741

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Senovės laike gyveno labai puikus ir bagotas kunigaikštis, ale jo dvaras buvo labai puikiai aptaisytas, ir laikė keturis labai didelius ir piktus šunis. Netoli nog to dvaro gyveno du broliu: vienas – ženotas, o antras – nevedęs. Tas ženotasis turėjo tris sūnus, ir jau buvo visi užaugę vyrai. Tai ką – tas neženotasis brolis susimislijo aitie vogt pinigų pas kunigaikštį ir vadina vyriausią brolio sūnų, sakydamas:
– Sūnau, aikim šią naktį ant laimės – aš jaučiu laimę, kad bus ir man gerai, ir tau.
Teip pat sūnus sako:
– Aikim.
Ir išėjo. Nuvėjo prie dvaro kunigaikščio. Ir riogsojo šalia dvaro įtaisytos kartuvės: už didelį prasikaltimą tenais kardavo žmonis. Dėdė sako sūnui, rodydamas kartuves:
– Sūnau, žiūrėkie, štai kartuvės, tai jeigu mudu pagaus bevagiant pinigus, tai mudu abudu rytoj čia pakars, o jeigu nepagaus, tai mudu abudu būsim bagotu.
Sūnus atsakė šitaip dėdei:
– Da aš noru gyventie ant svieto, negu rytoj kad aš būčia jau pakartas, – ir nuvėjo namon teip pasakęs.
Antrą vakarą ir vėl dėdė aina su vidutiniu sūnum vogtie pinigų. Kaip kartuves parodė ir teip pasakė kaip ir pirmutiniui sūnui, teip ir šitas atsakė kaip ir pirmutinis, ir sugrįžo namo.
Trečią vakarą jau dėdė aina su jauniausium sūnum vogtie. Atėjo ties kartuvėm, parodė kartuves ir pasakė:
– Jeigu mudu pagaus svirne bevagiant pinigus, tai rytoj būsim abudu ant šitų kartuvių pakarti.
Sūnus atsakė:
– Tai nieko, vis sykis reiks mirtie, – aiva, dėde!
Jau dėdė nusigando ant pristojimo sūnaus ir sako:
– Sūnau, veliuk grįžkim namo.
Sūnus sako:
– Na, neturim aitie vogtie? Jeigu tu neisi, tai aš rėksu, ir išgirs dvare, ir aš pasakysu, kad tu aini vogtie, tai ir gausi pakartie nuo kunigaikščio.
Dėdė apsiima aitie, ale sako:
– Kaip preisim prė svirno durių, kad aš žinau – yra labai dideli keturi britonai šunes...
Sūnus atsakė:
– Klausyk manęs ir daryk, ką aš darysu, o bus gerai.
Dėdė apsėmė pildyt insakymą sūnaus. Ir tuomlaik buvo ką tik nupjauti žirniai. Sako sūnus:
– Dėde, stok, aš tave apvyniosu žirnių virkščiom, o tu paskui mane, o kaip būsim jau apsivynioję, tai aš pasakysu, kaip turėsim aitie prie svirno durių. Tai dabartės, dėde, turim šiteip aitie prie svirno durių: tu, dėde, verskis per galvą, o aš risiuosi šonais, tai kaip šunes pamatys nematytus sutvėrimus ir didelį šnabždėjimą, tai jie išsigąs ir išsikavos arba iš dvaro išbėgs. .
Teip ir stojosi: šunes išsigandę išsikavojo, ir prėjo prie svirno durių, ir sūnus atrakino spynas, ir suvėjo ing svirną, visokius brangius daiktus surinko ir pinigus. Dabar dėdė sako:
– Kaip dabartės galėsim išeitie, kad šunes mus nesudraskytų?
Sūnus sako:
– Nenusigąskie, dėde, – bus roda an to ir...
Sūnus rado svirne prileistas puodynes kiaulinių taukų ir rado spiruto, tai jis sumislio šunis nugirdyt, o paskui aitie, tai tą spirutą ėmė maišytie su taukais ir vis mestie per duris. O tie britonai, kaip tik išmes, teip jie praryja, ir teip nugirdė tuos šunis, kad nuvirto ant šonų kaip negyvi. Sūnus sako:
– Dėde, aime dabartės, juos suraišiosim už vuodegų ir per tvorą permesim vieną vienoj pusėj, antrą kitoj.
Teip ir padarė: visus keturis šunis surišo, perkabino per tvorą. Dabartės sūnus sako:
– Aime, dėde, da ing kuknią, o aš taikysiuosi prie kunigaikščio skatulkos su pinigais, ką jis turi po galva pasidėjęs, tai ir bus gera nauda dėl mudviejų abiejų.
Dėdė klausė:
– Kaip galėsim inaitie ing pakajų?
– Klausyk, dėde, kaip galėsim inaitie. Aš kaip pabarškysu ing duris, tai tu stovėkie užpakalij manęs pasilenkęs. Kaip išeis tarnaitė atdarytie durių ir klaus, ką reikalaujam, tai aš sakysu, kad girdėjau, šviesiausias kunigaikštis myli labai gražias pasakas, tai aš noriu pasakytie tikrą atsitikimą, o tu, dėde, ingsmukie per mano terpkojį ing priemenę, o paskui insigausi ing kuknią.
Teip ir padarė abudu: sūnus nuvėjo prie kunigaikščio, o dėdė – ing kuknią keptie naktipiečių. Sūnų nuvedė tarnaitė pas kunigaikštį, idant papasakotų gražią pasaką. Kunigaikštis buvo jau gatavas gultie, bet kaip sūnus persistatė su gražioms pasakoms, kunigaikštis pristojo an to. Sūnus pradėjo pasakotie teip, sako:
– Buvo turtingas ir mandras kunigaikštis, ir atėjo vagys, išvogė jo brangiausius daiktus, šunis už vuodegų surišo ir ant tvorų iškarstė ir skatulką su pinigais iš po galvų pavogė.
Kunigaikštis beklausydamas buvo nuvargęs ir užsnūdo. Sūnus, kunigaikščio pinigus iš pogalvių jau pavogęs, sako:
– Šviesiausias kunigaikšti, ar klausote mano pasakos? – budydamas kunigaikštį paklausė.
Kunigaikštis sako:
– Prašau, kad ateitum vakare pabaigtie pasaką.
Sūnus persiprašė kunigaikštį, atsisveikino ir išaidamas riktelėjo garsiai:
– Dėde, vartykie, nesudegyk mėsą!
Gavęs ingsmuktie ing kuknią, sūnus atrado viską teip padaryta, kaip buvo insakyta dėdei. Pasivalgė, pasėmė visus brangius daiktus, ką buvo paėmę, ir pinigus su skatulka.
Ant rytojaus, sukilus visiem dvariškiam, rado šunis suraišiotus ir svirno duris atdaras, ir pašaukė kunigaikštį persitikrint, kad būta vagių. Tai tada kunigaikštis suprato, kad tie patys buvo, ką jam pasaką pasakojo pereitą naktį. Tai tada apžinojo aplink visi kaimynai, kad kunigaikštį labai dimnai apvogė. Ir dasigirdo kunigas ir atėjęs išklausinėjo, kaip tai kas galėjo preiti prie svirno durių per tuos britonus, kur buvo prie durių. Ir pasakė kunigas:
– Aš jau būčiau supratęs ir juos būčiau suėmęs, tokius vagis.
Tai kunigaikštis labai supyko ir sako:
– Kad kas tave apvogtų, tai aš labjau pasijuokčiau, negu kunigas iš manęs juokės, kad aš nesupratau vagių mandrumo.
Tai dasigirdo tą viską tie patys vagys, dėdė su sūnum, kad kunigas sakė, kad jis būtų supratęs mandrumą vagių. Tai tiedu duo vagys pradėjo mislyt, kaip kunigo pinigus galėtų gautie pavogt. Teip sūnus sako:
– Dėde, žinai ką – einame vėžių prigaudyt.
Teip ir padarė. Prigaudė vėžių ir nupirko mažučių žvakučių apie kelias dešimtis, ir sūnus sako:
– Eime, dėde, ing bažnyčią.
O tai jau buvo sutemę. Atėjo prie bažnyčios, sūnus atrakino duris, suvėjo ing bažnyčią, užsidegė vieną žvakutę, apsirėdė abudu ilgoms baltoms drapanoms iki žemei, pradėjo vėžius iš grepšio leist ir ing kojukę kožnam vėžiui inspraudė po žvakutę ir paleido ing bažnyčią, tai kaip pasklido po visus kampus tų vėžių, pasirodė labai navatna šviesa no jų vaikščiojimo. O jiedu išėjo iš bažnyčios, atsistojo tarpu durių. Kaip pamatė špitolnykai didelę šviesą bažnyčioj, atėjo žiūrėtie, kas yra bažnyčioj – rado o tuodu vyru baltuose rūbuose stovinčius. Paklausė:
– Ko reikalaujate?
Atsakė, kad
– Atėjom su keliais šimtais dūšių neštie jūsų prabaščių su kūnu ir dūšia ing dangų...
Tuojaus ir prabaščius pribuvo, ir paklausus, kas jūs ėsate, atsakė:
– Šventas Petras su Paulium ir su pulkais da šventųjų, kurie bažnyčioj meldžiasi. Mes ėsame siųsti nog Viešpaties Dievo, idant prabaščių nuneštume su kūnu, dūšia ing dangų. Tiktai turi visus turtus išparduotie ir pinigus iš bankų atimtie ir trečią vakarą šičia mums atneštie ir atiduotie.
Teip kunigas ir padarė: visus turtus pardavė ko no pigiausiai ir pinigus iš visur surinko, nunešė prie bažnyčios durų, rado tuodu belaukiančiu, atidavė visus pinigus šventiemjiem. Tuodu pasakė:
– Lįskie ing maišą! Turi da aitie per čysčių, turi nukęstie da biskį mūkų, o tada tiesiog aisi jau ing dangų.
Kunigas įlipo jau ing maišą. Sūnus užrišo drūčiai, ir abuodu velka tą maišą prie tų kunigaikščio kartuvių. Nuvilko kunigą maiše prie kartuvių ir kalba ing kunigą:
– Da turi būtie per nekurį laiką ant oro, idant viską atpakūtavotie už savo kaltes.
Ir užrišo virvę už maišo ir pakėlė nog žemės ir parašė kortelę ir pastatė diktą lazdą: kas ateis pažiūrėtie, kožnas turi trauktie tris kartus per tą pakartą maišą. Sūnus ir dėdė pasakė:
– Būkie kantrus ir ramus, pakūtavot tikrai. Kaip jau būsi atsipakūtavojęs, tai mudu pribūsim ir nunešim tąsyk ing dangų.
Paėmė pinigus ir nuvėjo sau namon.
Ant rytojaus, kaip tik sukilo dvarokai, pamatė pakabytą maišą po kartuvėm, nuvėjo, paskaitė, kad tris kartus trauktie per tą maišą – tą jie išpildė ir davė žinią kunigaikščiui, ir tas tą patį padarė – traukė tris kartus su lazda. Ale paskui kunigaikštis pasakė nuleistie maišą ant žemės pažiūrėtie, kas ten yra. Atrišus – iškilo tas kunigas! Ką iš jo juokėsi, juokėsi, kaip mandriai buvo apvogtas! Tada kunigaikštis juokėsi, sako:
– Mane apvogė, ale aš muštie negavau, o kunigas visus turtus atidavė ir da muštie gavo.

FIKSUOTOJAS: Petras Degutis

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Hudsonas, Masačiusetso valstijoja, JAV.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 427-431, Nr. 195
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 195
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: Bs.: pasakojim. (Liekanos mitinės-istorinės).

Atgal