Knygadvario objektas "Mitologinė sakmė kaip godus žmogus velniui savo dūšią atidavė" >> "[Kaip godus žmogus velniui savo dūšią atidavė]"

Knygadvaris


NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4158&OId=2247

PAVADINIMAS: [Kaip godus žmogus velniui savo dūšią atidavė]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk gyveno žmogus labai pavargęs, ale godus ant pinigų: kur tik ėjo, ką tik darė, vis Dievo prašė, kad numestų iš dangaus pinigą, o jis rastų.
Vieną sykį tas godišius savo stuboj buvo labai užimtas misliomis ir rūpesčiu apė pinigus. Tam tarpe išlindo iš po pečkos velnias pavidale žmogaus ir, žadėdamas duoti daugybes pinigų, reikalavo užrašymo dūšios. Godišius, tai išgirdęs, labai prasidžiugo ir, nieko nemislijęs, užrašė savo krauju dūšią velniui be jokių derybų, tiktai tiek, kad velnias pinigų pristatytų ganėtinai. Kada velnias išnyko iš to godišiaus akių, jis pradėjo gailautis savo dūšios, kuri jau velniui parduota, bet neilgai trukus vėl susiramino: kada griebės į kišenius – pilni kišeniai pinigų, pažiūrėjus į stalčių – teipgi pilnas pinigų! Tada godišius užmiršo viską: ir dūšią, ir kūną, tiktai pinigais džiaugėsi. Ant galo teip tas godišius pralobo, kad aplinkiniai dvarponiai negalėjo su juo lygytis.
Teip godišius pergyveno penkis metus. Ale atėjo velnias ir apgarsino godišiui mirtį, prieg tam da pasakė tas velnias:
– Kada tu mirsi, tai prieš mirtį pasakyk savo dukteriai, kad ji nieko prie tavęs nesikištų, tegul pasamdo svetimą žmogų, kuris nuveš pakavot. Jau dabar paskutinis laikas, jau už tuos pinigus, ką per penkis metus vartojai, nupirktas esi su kūnu ir su dūšia.
Godišius žmogelis net nusigando, bet ką padarysi: jau kas sykį padaryta, negal būt atmainyta! Jis pasišaukė savo dukterį ir apsakė viską:
– Yra, – sako, – mano gers vežimas, yra pora gerų arklių – kaip aš numirsiu, tada padarykit dėl manęs grabą ir paprašykit tokį žmogų, kuris norėtų mane nuvežt. Už tą nuvežimą jūs jam atiduokit tuos arklius ir vežimą. Į kapines manęs nekavokit, nės nesigadija.
Duktė norėjo klausti, dėl ko nesigadija, ale godišius jos tėvas pasispardė, rankas pakratė ir – negyvas.
Tuojaus padarė grabą, įdėjo tą godišių, pakinkė arklius prie vežimo, įdėjo grabą į vežimą, ir atsirado kaime viens drąsus vyras, kuris prižadėjo vežti už tą vežimą ir arklius. Grabą aštuoni vyrai vos įvertė į vežimą. Vežėjas užsisėdęs ant grabo ir važiuoja. Bevežant pradėjo grabe baladot, ant galo dugną grabo kelt. Vežėjas pakilo, nušoko no grabo. Godišius grabe atsisėdo, dairosi ir šneka, o vežėjas nusigandęs į medį įsilipo. Godišius pradėjo judytis grabe sėdėdams.
Tam tarpe atvažiuoja keliu nepažįstami žmonės. Godišius vėl atsigulė grabe. Vežėjas, išdribęs iš medžio, prašė, kad padarytų teip, idant tas godišius daugiaus nekeltų iš grabo. Svetimasis žmogus, paėmęs to godišiaus ranką, su peiliu perrėžė kryžių į delną, paguldė į grabą, užvožė ir pasakė:
– Dabar gali vežt be baimės, daugiaus nesikels.
Vežėjas, padėkavojęs tam nepažįstamam geradėjui, važiavo toliaus. Važiuojant pro vieną plynią, vėjas papūtė, vežims subraškėjo, ir grabą juodi varnai pagriebę paskandino plynioj. Atėjo ir naktis. Buvo parengta tos dukters neva ražančius už tėvo dūšią. Kaimynai visi bijojo eit į tą ražančių, tiktai tas atėjo, kuris vežė tą godišių. Duktė to godišiaus plyskus kepė, ir po pečka kažin kas pradėjo krebždėti ir katino balsu kniaukti. Paskui išlindo iš po pečkos baisus sutvėrimas, nė ant gyvulio, nė ant žmogaus panašus, ir pradėjo plyskus ėsti. Kepėja plyskų vieną skauradą pridėjo pilną taukų ir, gerai užvirinus, užvertė tam nepaprastam sutvėrimui ant galvos. To akys išpliko, ir jis pradėjo baisiai kauktie, trankytis, kad net kepėja išbėgt turėjo iš triobos. Išgirdęs tas vežėjas, kuris buvo atėjęs, pradėjo žegnotis, ant galo, duris uždaręs, parbėgo namon, atsinešė švęsto vandens, su kuriuo liejo ant tos baisybės. Tada tik smala pasiliejo ir pekliška smarvė pasiliko.
Paskui nieks jau nesirodydavo, nieks nesivaidydavo, viskas buvo tyku ir ramu. Tas vežėjas su ta dukteria to prakeikto tėvo apsivedė, tuos tėvo turtus apvertė ant gero ir pats laimingai gyveno, gal dar ir šiandien gyvena.

PATEIKĖJAS: Antanas Dailidė

FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pavasijai, k., Sintautų sen., Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Pavasijai, Naumiesčio prp., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 165, Nr. 36
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal