NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4334&OId=2383
PAVADINIMAS: [Dievobaimingas ir bedievis Kielius]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk už Slavikų Špekterinėj girioj gyveno medinčius, kuriam iš pat mažystos nesisekdavo nieks nušaut. Kiek jis nesimokino, kiek prisivargino, bet nušauti kaip nenušauja, teip nenušauja.
Vieną sykį eina tokia ubagė ir užšnekino tą medinčių, kuris su nusistebėjimu pasiskundė, kad nieko negalįs nušaut. Ta ubagė teip pasakė:
– Kaip tu nueisi į bažnyčią, kada kunigas dalina žmonims komoniją, tu priimk į burną ir, parsinešęs namon, į medį įdėjęs, šauk iš muškietos.
Tas teip ir padarė. Nuėjęs į bažnyčią, priėmė komoniją, parsinešęs namon, įdėjo į gluosnį ir, atskaitęs tris šimtus žingsnių, šovė numieravęs tiesiog į tą medį. Ir teisybė: į tą pataikė, kad visas gluosnis krauju apsiliejo.
No to sykio medinčius, jeigu panorėdavo, kad koks zuikys pas jį atbėgtų, tai zuikys cypdamas atbėgdavo, jeigu panorėdavo, kad paukštis atlėktų – paukštis atlėkdavo rėkdams. Teip ant kožno to medinčiaus noro atsirasdavo gyvas sutvėrimas, kurį jis iš pirmo sykio pataikydavo nušauti. Ir no to sykio tas medinčius pasidarė nuliūdęs rokmonas, ką pirma buvo juokdarys ir mėgdavo palaidokauti. No to sykio, kaip nušovė komoniją, pasidarė visai dievotas, o kad jo pavardė buvo Kielius, tai žmonės jį vadydavo dievobaimingu Kielium.
Atėjo laikas, kad atėjo ant Kieliaus galvos giltinė. Pakirto Kielių kaip dalgis žolelę. Su dūšia nežinia kaip, o kūną žmonės pakavojo ant katalikiškų kapinių. Vakare, vakarienę valgant, kasžin kas pasibaidė į duris. Po valandėlei ir įsiverčia Kielius į butą. Žmonės, perimti baimės, kaip naktinio vėjo su šalčiu perpūsti, drebėjo. Teip trankydavos jis igi dvyliktai adynai vidurnakčio. Kada gaidys užgiedodavo, pranykdavo. Teip tai Kielius trankėsi naktimis po tą apygardą kelias nedėlias. Ant galo viens žinūnas davė patarimą tokį, ir visi pripažino, kad jau jis prakeiktas, kad jau velnio globoje. Tada iškasė iš kapinyno jo kūną ir pakasė šalia kapinių. Kaip tik saulė nusileidžia, pradeda gerai jau temti, – ir pareina Kielius žmones gandyti. Ir vėl Kielių atkasė, nupjovė su dalgiu galvą ir pakišo po pažaste ir vėl užkasė. Vakare jau sutemus pareina vėl Kielius, galvą po pažaste pasikišęs. Ant rytojaus vėl atkasė ir galvą įspraudė į tarpą kojų; „Tik, – sako, – rasi ir nepareis“. Kaip tik sutemo – ir vėl pareina Kielius su galva tarpkojyje, akys žiūri iš tarpo kojų! Žmonės, dideliai nusigansdami, pradėjo jį vadyti bedieviu Kielium. Teip daug žmonės įgąsdyti nežinojo, nė ką veikti. Paskui viens ubags atėjo. Žmonės tie nusiskundė, kad juos naktimis tas Kielius gandina. Ubagas tas davė tokią patarmę, kad į tą kapą, kur Kielius pakavotas, drebulinį kuolą užkaltų. Žmonės tą su džiaugsmu ko greičiau ir padarė. Kada drebulinį kuolą užkalė, jau daugiaus Kielius neparėjo ir žmonių negandino.
Ta kalba ik šiai dienai terp žmonių pasklido ir pro svietą prasiplatino apė dievobaimingą Kielių ir bedievį Kielių. Aš apė tai ir negaliu tikrai pasakyti, nės pats nemačiau ir nežinau, tiktai kaip kiti pasakojo, ir aš papasakojau.
PATEIKĖJAS:
FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ašmoniškiai, Naumiesčio par., Suvalkų gub.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 357-358, Nr. 23
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 260-261, Nr. 23
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas