NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4578&OId=2593
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Viens žmogus vis mislydavęs ir mislydavęs, kaip tie žmonys mirštą, kaip ta dūšia atsiskir nuo kūno. Teip jis vieną kartą buvęs toks negalings – prie vakaro įėjęs į grinčią ir atsigulęs į lovą. Jam lovoj beguliant, suėmęs toks blogums – jis ir apsalęs, nebejutęs. Daugiaus – jis ir atsibundąs kai iš miego, kad jam nė kokio blogumo nebėsą, ir, atsikėlęs iš lovos, nuėjęs ir atsisėdęs šalij pečiaus. Šit po valandos įėjus jo pati į grinčią, priėjus prie lovos ir ėmus rėkti, verkti:
– Širdytė mano numirė! Širdytė...
Šis greitai atsistojęs nuo pečiaus, priėjęs prie jos ir sakąs:
– Ko tu verki? Štai aš!..
Pati jį nė žiūrėte nežiūrianti, tik verkianti ir verkianti, prie lovos pristojus, ir gana! Ir šis kai žiūriąs – kad toj lovoj kasžin kas drybsąs, toj lovoj kai stuobris padribęs... Įeina ir jo vaikai iš lauko – ir tie visi rėkią, šaukią:
– Tėtytė mūsų numirė, tėtytė!
O šis katram vienam sakąs:
– Ko jūs verkiat – štai aš!..
Bet nieks ant jo nė žiūrėt nežiūrias, ir tiek. Teip matąs, kad čia nieks ant jo nežiūrią nė klausąsis, ką jis sako, tai jis nuėjęs pas savo kaimyną, radęs daržinėj besiliuobiantį. Tą kalbinąs – ir tas jam nieko nesakąs ir nuo to einąs į šalį, teip kad, rodos, jo nebebūtų nė ant tos pasaulės... Atsisukęs parėjęs į savo namus – randąs nabašnyką bemazgojant. Aprėdę su drabužiais, paguldę ant lentų, visi suklaupę poterus kalbą. Ir jis atsiklaupęs, sukalbėjęs su jais drauge. Padavę į sodžių žinią. Suėję iš sodžiaus, susėdę giedą – ir šis giedąs su visais. Budėtojam daliją alų, o jam neduodą, bet jis ir nenoriąs. Kitiem duoda valgyt, jam – ne, jis ir nenoriąs. Daugiaus – budėję, budėję kokias 2–3 dienas ir taisąsis leist į kapus – ir jis kartu. Nulydėję ant kapų, atvožę grabą, einant jo pati atsisveikyt, sudiev sakyt, pabučiavus. Einąs ir jis. Jis kai tik bučiavęs – ir pasijutęs grabe beguliąs! Parkėlęs akis, žiūriąs, kad apė jį palydovai apstoję begiedą, jo pati ir vaikai beverkią, begarbstą... Jis tuoj atsisėdęs ir iš grabo išlipęs ir parėjęs kartu su savo palydovais namo.
Tai teip jis ir pamatė, kaip atsiskir dūšia nuo kūno.
FIKSUOTOJAS: Matas Slančiauskas
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 157-158, Nr. 9
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas