NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5892&OId=3716
PAVADINIMAS: [Apie dvylika brolių ir vieną seselę]
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie dvylika brolių ir vieną seselę]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Trisdešimtoj karalystėj an páts vidurio dangaus ir žemės gyveno viens karalius su pačia, turėjo jiedu dvyliką vaikų – sūnų. Toliau sako karalius pačiai:
– Šitą tryliktą, kurį pagimdysi, o jeigu būtų mergaitė, tai liepčia visą dvyliką vaikų užmušt, o visos mano bagotystės ir karalystė tegu būtų jai.
Ir tuo liepė padaryt dvyliką grabų, gatavai parengė ir pastatė vienam tuščiam pakajuj, o užrakinęs padavė raktą karalienei, o da ir liepė apė tai niekam nepraneštie. O karalienė labjau mylėjo jauniausią sūnų, katras visad prie jos buvo, – vadino jį Binominu. Matydams vaiks, kad motina teip susirūpinus, sako motinai:
– Kodėl tu, motinėle, tokia liūdna?
Sako:
– Ką aš nebūsu liūdna... Tėvas davė tokį įsakymą, kad jeigu gimtų trylikta mergaitė, tai jūs visą dvyliką lieps nukirst. Jau ir grabus del jūs dvylikos davė padaryt, ir stovi jau seniai gatavi.
Nuvėjus atrakino tą stubą ir parodė tam vaikui tuos grabus. O toj kalbėdama karčiai verkė. Matydams sūnus jos didelį gailestį, sako:
– Miela motinėle, neverk. Mes nelauksim, kol jis mus užmuš: mes páts išeisim.
– Na, tai aik, tu mano brangus sūneli, su savo vienuolika brolių. Aikit in girią, išsirinkit sau aukščiausią medį ir viens vis sėdėkit tam medy ir žiūrėkit an savo palocių: jei gims sūnus, tai aš liepsu an viršaus pakajų iškelt baltą karūną, o jei duktė, tai pamatysit raudoną. Tai kaip tik pamatysit raudoną, tai skubykitės ko graičiausia in gilumą girių, ir Dieve ten jum padėk. O aš kiekvieną naktį kėlus melsuos, kad jum būtų žiemą ugnelė kur sušiltie, o vasarą kad jus karštis nedegytų.
Potam palaimino savo vaikus, ir jie išėjo in girią. Girioj rado jie vieną aukštą aržuolą, aukštesnį už kitus medžius, ir jie vis po vieną sėdėjo kasdien viršūnėj ir žiūrėjo an savo tėvo rūmų. In vienuoliktą dieną ėjo jauniausias Binominas an sargybos. Insilipęs in viršūnę medžio, pamatė, kad karūna an stogo iškelta, ale ne balta – raudonai kruvina, ženklinanti jiem visiem smertį. Jis tuo pranešė savo broliam, kad jau tokia naujiena. Jie tuo visi, pakilę no to daikto, keliau in gilumą girios. Pačioj gilumoj girios rado jie tokį nedidelį namelį, ir jokio gyventojo tenai nebuvo. O tas namelis buvo apraganautas. Jiems tas namelis labai patiko. Sako:
– Binominai, tu jauniausias – lik namie mum valgių steliuotie, o mes aisim visi in girią medžiot paukščių, žvėrių, kad turėtume kuom toj girioj maitytis.
Jie, būdavo, išėję prišaudo visokių paukščių, žvėrių, o jauniausias jiem vis valgius steliuodavo.
O kad toj mergaitė išaugo jau dvylikos metų, sykį žlugtą skalbiant ji pamatė, kad yra dvylika marškinių ne teip didelių. Sako motinai:
– Keno šitie marškiniai? Tėvui jie per maži.
O motina apsiverkus jai sako:
– Buvo tavo dvylika brolių. O kada tu gimei an svieto, tai tėvas juos norėjo visus nukirstie, jau jiem ir grabai buvo padirbti. O aš, gailėdama jų, slapta išleidau in girią. Ir nežinau dabar, kur jie gyvena ir kaip kur jie būna.
Ir tai iškalbėjus pradė gailiai verktie. O toj duktė sako:
– Motinėle, neverk: aš aisu jų ieškot. Ir tol aisu, kol kraštą svieto nepriaisu, o aš juos turu atrastie.
Išsidžiovino tą dvyliką marškinių, susirišo in klumšiuką ir išėjo savo brolių ieškot. Nuvėjus in tą girią, ėjo ėjo tąj giria – priėjo tą pačią stubelę, kur jos broliai gyveno. O kad atėjo in vidų, rado ji ten savo jauniausią brolelį. O anas klausia jos:
– Iš kur ir kur aini?
Sako:
– Esiu karaliaus duktė tokio ir tokio, ainu savo dvylikos brolių ieškot.
Sako anas:
– O ką tu tame klumšyje neši?
Sako:
– Nešu savo broliam po marškinėlius.
Anas pažiūrėjo – pažino tuos marškinius ir pripažino ją už seserį. Jie abudu pasteliau aniem vakarienę. O kad parėjo anie vienuolika brolių, o kad jau susipažino, aš negaliu nė apsakyt, nė aprašyt, kokios ten linksmybės buvo, kada jie ją apstojo ratu aplink, pradėjo meilingai sveikytie.
An rytojaus išėjo broliai in girią medžiot, o jiedu liko namie. O kad jau jiedu susteliau valgius, vakaran ji, išėjus iš tų namelių, pamatė, kad pas tuos namelius žydi o jau gražių dvylika lelijų. Ji teip sumislio sau: „Reik nuskint visiem po kvietką. Kada broliai pareis, o bus po vakarienei, tai duosu visiem po gražią kvietką pasidžiaugt“. Ji tais lelijas nuskynus atsinešė in stubą.
O kada tie broliai sugrįžo no medžioklės, viskas buvo surengta an stalo, sėdę pavalgė. O kad jau po vakarienei, tai jų sesutė davė iš meilės jiem visiem po kvietką. Kaip tik tie visi pajėmė po kvietką, tuo visa dvylika brolių pavirto in varnus ir išlėkė. Prapuolė tas namelis, liko ji tik viena stovėt toj girioj.
Aina verkdama per girią. Patiko tokią bobą. Sako toj boba:
– Kodėl tu nuskynei tą dvyliką lelijų? Tos lelijos tai buvo tavo dvylika brolių. O dabar jau jie amžinai prapuolė.
Sako toj sesutė:
– Ar jau nėra jiem jokios pagelbos?
– Yra da viena pagelba, ale labai sunki, tu neiškęsi. Kad tu per septynis metus iškęstum nešnekėjus, tai jie atsiverstų vėl in žmones.
Toj seselė nieko nelaukus tuo insilipo in medį ir sėdi. Kaip užsimano valgyt, pasirenka vasarą vuogų, riešutų, o an žiemos teipgi ji pasteliuodavo sau maisto ir teip maitinosi. Pergyveno ji girioj keturis metus. Toj seselė tai buvo graži, ir buvo an kaktos aukso žvaigždė.
Sykį atjojo karaliūnas in tą girią su savo tarnais medžiot. To karaliūno šuo atbėgo pas tą medį, katram sėdėjo toj pana. Pamatęs šuo tą paną ėmė baisiai lotie. Karaliūnas atėjo žiūrėt, an ko šuo loja. Pamatė tą gražią paną medy sėdint. Sako karaliūnas:
– Ar tu nebūtum mano moteria?
O toj pana galvą palenkė, duodama ženklą, kad nor būt. Jis ją tuo išsikėlė iš medžio, užsidėjo an arklio, parsigabeno in savo dvarą, nežiūrėdams, kad ji nešneka, tuojaus apsiženijo. Per veseilią ir po niekad nesijuokė nė nešnekėjo.
Pergyveno jiedu meilėj per du metu. O tretiems metams ainant, pradėjo karaliaus močeka jam įkalbinėtie – sako:
– Pargabenai iš girios kažin kokią valkatą. Kažin kokiais ji bedieviškais darbais ten užsiiminėjo... Niemkos kad nešneka, tai nors juokiasi, o ji niekad nesijuokia. O katra nesijuokia, tos sanžinė nečysta.
Iš pradžių da vis karalius jos neklausė. O toliau sako: „Mažu ji ir gerai šneka. Dabar mā būt su niemka visą amžį...“ Tuo liepė an dvaro inkast stulpą, ją prie stulpo pririšt, sukraut apačioj malkų ir sudegyt gyvą. Teip tuo viskas stojos, ir jau padegė malkas. O kad jau pasibaigė septyni metai jai nekalbant – susyk suūžė paukščių sparnai. Atlėkė dvylika varnų, tuo plunksnas numetė – stojo dvylika brolių. Tuo jie malkas numėtė, ją no stulpo nujėmė, pradėjo vėl linksmai sveikytis, dėkavodami už jos kantrybę, ką juos išgelbėjo. Tada karalius, pamatęs tokius dyvus ir kad jau ji šneka, tuo jis jos persiprašė, ir visi dailiai benkietavojo. O tą močeką padavė žvėrim an suvėdimo.
PATEIKĖJAS: Kazys Puniškis
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO METAI: 1905
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 242-246, Nr. 162
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas