NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=6062&OId=3817
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk du keleiviu dėl savo reikalų keliavo per svietą. Vieną dieną, kad buvo labai šilta diena, dideliai abudu sutingo, nuilso ir, priėję upelį tekančio vandens, atsigėrę sugulė šalia upeliuko ant kranto po medžio pavėsiu. Valandą pagulėjus, viens keliauninks pradėjo krankti ir bežiūrint užmigo. Antras keleivis dairėsi į šalis, vartėsi, niekaip užmigt negalėdams, nuolatos žiūrėjo ant savo draugo miegančio. Bežiūrėdams pamatė, kad iš draugo burnos išlindo maža, ruda peliukė ir pradėjo tolyn bėgti. Nemiegantis keliauninks, pamatęs dyvus, atkreipė ant tų dyvų atydą ir leidosi sekti paskui tą peliukę. Ta peliukė pribėgo upeliuką ir neatbūtinai norėjo perbėgt per upelį. Nemiegantis keliauninkas, tai matydams, padėjo kardą, ir per tą kardą ta peliukė perbėgo į kitą pusę upelio ir, nubėgus prie ekmenų krūvos, po juos pradėjo guviai landžioti. Išlandžiojo paviršių, nulindo kelissyk į dugną ir vėl išlindus leidosi bėgti atgal į tą kraštą, iš kur atbėgo. Nemiegantis keliauninkas vėl sekė paskui tą peliukę ir, jai norint per upelį pereit, padėjo savo kardą. Peliukė, perbėgus upelį, atbėgo pas tą miegantį keliauninką ir į burną įlindo.
Po valandai pabudo miegantis keliauninkas ir pradėjo pasakot savo sapną šitais žodžiais:
– Ar žinai ką, brolyti, nors neilgai miegojau, bet ką per sapną sapnavau, tai net dyvai man! Rodos, kad aš ėjau tolyn ir priėjau tokią upę. Per tą upę buvo labai puikus tiltas. Iš ko tas tiltas, negaliu tikrai pasakyti, tik žiba – kaip saulė. Kada aš per tą tiltą perėjau, radau labai puikius palocius, po kuriuos aš vaikščiodamas vienam sklepe radau daugybę pinigų, kuriuos apžiūrėjęs vėl grįžau atgal ir vėl per tą puikų, žibantį tiltą sugrįžau namon.
– Ė, brolyti, tai jau aš žinau tą tavo sapną, – tarė antrasis, kuris nemiegojo, keliauninks. Ir nuėjo abudu per tą upelį pas tą ekmenų krūvą ir pradėjo abudu ekmenis vartyti. Ant galo po apatiniu dideliu ekmeniu ir rado didelę daugybę pinigų.
Abudu tuos rastinius pinigus nusinešė į girią, kur ketino pasidalyti. Bet tą keliauninką, kuris tą viską matė ir tą sapną suprato, paėmė goslybė, ir pradėjo mislyti apė savo draugo nugalabyjimą ir pinigų užvaldymą. Ką norėjo, ir padarė. Kelias valandas skaitė, dalinosi juodu tuos pinigus, ant galo tas, kuris sapnavo, ir vėl užmigo (turi būt, buvo miegalius). Šits sapno suprastojas išsitraukęs kardą ir papjovė savo draugą, pinigus viens suvaldė ir nuvyko į didelį miestą, kur užvedė kaulų dirbtuvę. Pastojo iš biednioko dideliu ponu. Pats darbą prižiūrėjo, darbininkai dirbo, o jis karietoje puikiais arkliais važinėjo.
Po daugelio metų po to atsitikimo tam, kuris draugą savo papjovė, su kokiais ten reikalais atsitiko važiuoti per girią. Jis važiavo karietoje su ketvertu arklių, o paskui mažytis šunytis sekė. Jis buvo jau visai užmiršęs apė tą savo žmogžudystę ir važiavo ieškoti kur nors kaulų į tą savo dirbtuvę pirkti. Tas šunytis nubėgo toliaus į girią, pradė baisiai loti ir pasiutiškai staugti. Pons kaulininks per karietos langą ir nutėmyjo, kad šuniuks, tolyn nubėgęs, loja ir kaukia. Sustojo, pasiuntė savo vežėją, kad eitų pažiūrėt. Tas vežėjas nuėjęs rado kelis kaulus jau net apipuvusius. Atėjęs pasakė ponui. Ale pons, kaipo pats kaulius, pats eisąs pažiūrėt, rasi ten ir geri kaulai, kuriuos galėtų sunaudoti savo dirbtuvėje ir čia, kaipo girioj pamestus, galėtų dykai pasiimti, tai da būt daugiaus pelno. Taigi, pririšę arklius prie medžio toj girioj, abudu nuėjo tų kaulų pažiūrėt, nės jeigu tiktų į dirbtuvę, tai pons neneš į vežimą, bet vežėjas. Taigi kaip juodu nuėjo ten arčiaus, tas šunytis paliovė lojęs. Abudu ėmė vartyti tuos kaulus. Ir netikėti dyvai: kaip tik pons dirbtuvininks paima kaulą – ir kaulas paraudonuoja, o kaip vežėjas paima, vis buva pageltęs. Abiem dideli dyvai, dėl ko tam ponui dirbtuvininkui, kaip tik paima, kaulas paraudonuoja: ar tai vieną, ar kitą ima, vis paraudonuoja, o šitam vežėjui – ne. Ant galo tam dirbtuvininkui ir kvoštelėjo į galvą, ir atsiminė, kad jis kitąsyk čia papjovė žmogų, dagi savo draugą, ir, pinigus paėmęs, dideliai pralobo, ir jau dabar ketina savo draugo kaulus į dirbtuvę paimt. Kada tai pamislyjo, metė kaulą, kurį laikė, ir pasakė:
– Et, ką čia mudu gaištava: čia koki užburti kaulai. Eiva važiuot!
Ir nuėjo abudu važiuot toliaus...
Po tūlam laikui, kada tas pons su vežėju parvažiavo namon, tas vežėjas pradėjo pasakoti apė užburtus raudonus kaulus. Ne po ilgam pasklido žinė po visą miestą apė tą atsitikimą. Dažinojo ir vyriausybė, kuri pradėjo tyrinėti. Ant galo daėjo iki to, kad paėmė valdžia tą vežėją, tą poną kauladirbį ir vedė juos į tą vietą, kur tie kaulai gulėjo. Nuėjus iki ten netoli, tas šunytis, kuris drauge su jais sekė, visus palikęs, nubėgo į tą vietą, kur tie keli kaulai apipuvę pamesti gulėjo. Tas šunytis, ten nubėgęs, pradėjo bjauriai pekliškai loti ir pasiutiškai kaukti. Visi su žingeidumu skubino ten ko greičiau nubėgti, tik, žinoma, tas kauldirbtuvės pons nesiskubino, ale atsispyręs, kitų vedamas, ėjo pas apipuvusius kaulus. Kada palicija atėjo ir pradėjo vartyti tuos kaulus, ant viso ko buvo matyti, kad tai žmogaus tie kaulai. Kada privedė atsispyrusį tą kaulinės dirbtuvės poną prie kaulų ir liepė jį imt į rankas, jis jokiu būdu neėmė, ir tiktai per nevalią į jo ranką įdėjo kaulą, tada tas kaulas paraudonavo teip kaip kraujas. Tą numetė, o kitą įdėjo – ir kits paraudonavo. Tada tai aiškiai suprato, kad tai jo žmogžudystė padaryta, kad tie kaulai kitų rankose neparaudonuoja, tiktai to kauldirbtuvės pono. Tada suėmė tą žmogžudį, surakino ir į kalinį pasodino. Matydamas, kad bus blogai, kad reiks atpakūtavot, prisipažino ir, sūdo apsūdytas kaipo žmogžudys, kalinij supuvo.
PATEIKĖJAS: Kamaitis
FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 159-161, Nr. 11
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas