NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=6072&OId=3823
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Pas gaspadorių slūžijo vaikinas ir mergina, o jiedu labai viens kitą pasidabojo. Kelis metus praslūžijo pas tą gaspadorių, nieko terp savęs nesugriešijo. Ir ketino ženytis. Nuėjo pas kunigą paduot ant užsakymų. Beinant užsakams, ta mergina numirė. Tai tas vaikins labai verkė. Vieną naktį atėjo jam ta mergina, sako per sapną:
– Paduok vėl ant užsakų. Kad aš ir numiriau, ale mes ženysimės. Susirenk veseliją ir atvažiuok in bažnyčią. Kaip visi ais šliūbą imt, paskiau tu aik. – Ir ji jam sakė: – Pastatyk grinčioj dviejuos kampuos po bačką – rytmetij atsikėlęs rasi abidvi pilnas pinigų.
Teip ir padarė. Padėjęs bačkas, rado pilnas pinigų ir turėjo iš ko rengt veseliją. Susirengęs važiavo in bažnyčią. Visi iš jo juokėsi, kad su numirusia merga ženijasi. Ale kaip visi priėmė šliūbus, ir jis aina. Atsirado ir jo pana. Ir priėmė šliūbą, važiuoja namo su pačia. Namie pamatė visi, kad ji kaip gyva buvo graži, o dabar da gražesni.
Namiesnykas pamatė ją ir pasakė ponui, kad tokia graži reikia atimt dėl pono. Ponas pašaukė tą vaikiną ir liepė jam ait ant kalno ir iškast šulinį. O ponas su namiesnyku tep sakė:
– Kaip jis bus giliai insikasęs, mes jį su žemėm gyvą užpilsim.
Ale jis tep greit iškasė, ir buvo pilnas šulinys vandenio.
Tada ponas vėl pašaukė jį ir liepė jam ait parnešt no saulės raštus. Aidams namo, verkė: kur jis juos gaus? Parėjęs namo, papasakojo savo pačiai. O pati jau viską žinojo ir liepė jam valgyt ir ait gult, ba buvo vakaras. Ir sakė pati:
– Aš parnešiu raštus no saulės.
Atsigulė. Ir pabudęs naktį žiūri, kad jo pati namie miega su juom. Nusigando:
– Jau bus, – sako, – bėdos.
Pati išgirdus sako:
– Nebėdavok, jau raštai namie.
Ant rytojaus nešė raštus ponui. Atnešęs padavė ponui, o ponas nepažino tokių raštų.
Kitą dieną siuntė mėnesio raštų. Ponas mislijo, kad jis išėjęs prapuls. Bet jis parėjęs papasakojo savo pačiai vėl. Pati sako:
– Aš tau vėl parnešiu.
Teip ir padarė. Ant rytojaus nunešė raštus ponui. Ponas tų raštų negalėjo perskaityt.
Siuntė jį į peklą raštų parnešt. Parėjęs pasakė savo pačiai. Pati atsakė:
– In peklą aš negaliu ait. Tu aik pas poną, ir tegu ponas leidžia savo tą namiesnyką. Tas namiesnykas važiuos važiuotas ir tave vadys sėst. O tu nesėsk, tu greičiau nueisi kaip jis nuvažiuos.
Teip ir padaro, ir liepė tas ponas namiesnykui ait su juom pamest iš peklos raštus. Tas namiesnykas vadina jį sėst, o jisai atsakė:
– Aš galiu ir pėkščias ait.
Iškeliavo jiedu. O tas berns greičau atėjo pas peklos duris. Žiūri, kad vienas velnias veža malkas. O tas sustojo su savo vežimu. O tas žmogus klausia pas velnią:
– Velniuk, kaip aš galiu gaut raštus iš peklos? Ba mane ponas atsiuntė.
Atsakė velnias:
– Te tau šitą arklį, ir vežk malkas, o aš aisiu atnešt tau raštus. Tik nemušk to arklio per galvą.
Tas žmogus, paėmęs tą arklį, važiavo malkų. Prikrovė didelį vežimą, kad jau arklys nė patraukt negalėjo. Tai kaip drožė tam arkliui su lazda per galvą – tuojaus stojosi žmogum.
Štai ir ateina velnias iš peklos su raštais. Užsibarė velnias:
– Ką tu padarei!.. Ką aš dabar veiksiu!.. Neturiu arklio, nėr su kuom man vežt malkas.
Tai dabar atvažiavo ir tas namiesnykas. O tas bernas atsakė:
– Ogi štai vežime sėdi – imk ir kinkyk.
Tas velnias griebė namiesnyką už čiuprynos ir kišo in plėškę ir važiavo in peklą. O tas bernas žiūri, kad tas žmogus – jo pono tėvas. Pradėjo su juom šnekėt. Tas ponas davė no savo piršto žiedą jam, katram buvo pono tėvo vardas ir pravardė, ir liepė pasakyt, kad jo sūnus nemūčytų žmonių ir ką yra skrynia su pinigais, tegul tuos visus pinigus ubagams išdalina. Ir padėkavojo jam, kad jis jį išgelbėjo iš tos mūkos.
Ir bernas grįžo namo. Parėjęs pasakė ponui, kaip jam atsitiko, ir padavė raštus iš peklos ir tėvo žiedą. Ponas pažiūri – kad jo tėvo žiedas, su katruom jį pakavojo. Ir pasakė bernas, kaip tėvas liepė jam gyvent ir kad pinigus išdalytų ubagams, ir ėjo namo. Parėjęs pagyveno su savo pačia tiktai kelias dienas, potam nerado. O vieną naktį per sapną jo pati liepė su kita ženytis, kad jau jos nelauktų.
FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pajiesys, k., Garliavos apylinkių sen., Kauno r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Pajiesys, Priedos vls., Marijampolės pav.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 203-205, Nr. 8
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas