NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=8297&OId=5527

PAVADINIMAS: 2002 redaguota versija [Raulas, seserys ir karalaitė]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
[RAULAS, SESERYS IR KARALAITĖ]

Buvo toki tėvai, turėjo tris dukteris. Ale gimė dar jiems sūnus. Motina neilgai trukus mirė, liko tas vaikutis mažas. Kaip tik motina mirė, praėjus kokiai dienai kitai, atvyko nežinia iš kur toks ponas* su devyniom galvom, pasiėmė vyriausią dukterį ir išsigabeno sau. Antrą dieną atėjo kitas toks ponas su dešimčia galvų, pasiėmė antrąją dukterį ir išėjo savais keliais. Trečią dieną atsibaldė trečias ponas su dvylika galvų, pasiėmė jauniausiąją dukterį ir, nieko nesakęs, išsivedė jąją. Tėvui buvo didelė gailestis. Paverkė, išliejo ašarų, bet nebuvo ką veiktie – nurimo ir augino vienturtį sūnų.
O tas sūnus buvo labai gražus ir stiprus vaikas. Jau vyru tapęs, jis kartą iš tėvo sužinojo, kad būta da trijų seserų, ale kad jos tokių baisių ponų nunešta nežinia kur.
– Tėveli, – sako sūnus, – aš aisiu jų ieškot. Nupirk tu man keturiasdešimts pūdų geležies, nunešk in kalvę ir liepk kalviui sukalt man tokią lazdą.
Kaip kalvis nukalė lazdą, jis, paėmęs ją, užgavo vieną savo pirštą – ėmė lazda ir sulinko.
– Na, – sako, – reikia da dvidešimts pūdų geležies.
Kai pridėjo da tą geležį, jis pabandė savo lazdą in pirštus, ir lazda jau nelinko. Atsisveikinęs su tėvuku, pasiėmęs kelionei maisto ir tą lazdą, Raulas išėjo svietan. Aina aina, priėjo girią, o tokią tankią, tokią tankią, kad vuodas snapo inkišt negalėtų. Ką jam daryt? Kaip paleis jis savo lazdą in tą girią – ir iškirto kelią kokių šešių verstų ilgą! Aina jis tuo keliu švilpaudamas ieškot kazdos, ogi žiūri – dvylika vyrų rita ją ant tokių rogių – norėtų mat namon vežtis. Ale kaip tik užrito ją ant tų rogių – tos rogės tik triokšt triokšt ir sulūžo. Pasiėmęs iš tų žmonių savo lazdą, toliau ait negalėjo, nes ta giria ir tolyn tęsėsi, tai kai paleido lazdą antru kartu, tai kelias buvo gatavas per visą tą girią. Išėjo iš tos girios ir aina tolyn. Žiūri – mūras, ale toks didelis! Ieško jis dabar kokių durių ar vartų, bet niekur jų nematyt. O jam taip norėtųsi sužinotie: kas tokiuos mūruose galėtų būt? Tai tąj savo lazda kai davė in mūro kampą – ėmė ir nugriuvo. Pasidarė skylė – jis per tą skylę ėmęs ir įlindo. Intėjo vidun, žiūri – ogi puikus palocius, sienos no aukso ir sidabro varva, o tame palociuje tokia graži pana!
– Ko gi tu čia ir iš kur atėjai? – klausia toj pana. – Bėk tu iš čia, ba kai pareis mano vyras, tai tavo ir kaulelių neliks!
– Aš, – sako, – tep ir tep, ainu savo seserų ieškot, kurias mums pavogė toki su daug galvų ponai. – Ir išpasakojo jai visą atsitikimą.
– Tai aš – tavo sesuo. Ale kavokis, broleli, ba jau tuoj sugrįš mano tas vyras.
Ir vos jis spėjo pasislėpt užpečkyje, kaip vidun intėjo toks baisus ponas ir ėmė pūryt:
– Čia pas tave kas valkiojosi: kampas mūro nugriauta...
– Ale kas čia nugriaus tokius mūrus. Buvo baisi vėtra ir nugriovė...
– Žiūrėk – nemeluok!
– Ale ką jau čia, – sako, – meluosi...
Padėjo ant stalo visokių gardžių valgių, pastatė vynų. Užkando, išgėrė ir linksmai pradėjo šnekučiuoti su tąj savo pačia. Ji ir sako:
– O ką gi darytum, jei čion ateitų mano brolis?
– O ką daryčia: švogeris – mylėčia.
– Na, tai jau jis čia.
– Negali būt! Toki tolimi tolimėliai! Negal jis čion ateiti ir niekados neateis...
– O betgi atėjo!
– Tai kur jis?
Pašaukė ji savo tą brolį iš užpečkio. Pasisveikino, pasibučiavo, pavaišino. Pavalgius ir atsigėrus tas ponas ir sako:
– Na, švogerėli, aisim imtynių.
– Gerai – aiva!
Ėmėsi jiedu, ėmėsi – ėmė tas Raulas ir parmetė tą poną.
– A, – sako, – tu stiprus. Stok dabar man an delno.
Atsistojo. Tas ponas kap jį trenkė žemėn! Tas tik strakt ir atsistojo.
– Na, – sako, – dabar tu stok man an delno.
Tas ponas atsistojo, tai Raulas kai trenkė, tai tas iki ausų žemėn sulindo! Ištraukė jį iš žemės – pasibučiavo, atsisveikino, ir jau ais toliau, kitų seserų ieškot. Ta sesuo davė jam tokį kamuoluką:
– Kap išėjęs, – sako, – parisi, tai kur jis risis – aik paskui, jis nuves tave pas kitą mano seserį.
Jis ėjo ėjo paskui kamuoluką ir priėjo vėl tokius mūrus. Ale dairosi iš visų pusių, kur čia būtų koki vartai ar durys – nieko nemato. Ilgai nelaukdamas, kai rėš tąj savo lazda in mūrų kampą – ir išgriuvo didelė skylė. Jis, per tą skylę vidun inlindęs, žiūri – o toks gražus palocius! No aukso ir sidabro viskas tik žėri. Rado tą savo seserį, pasisakė, iš kur ir kas esąs, ta sesuo ir sako:
– Vai tu mano broleli, koks man džiaugsmas tave pamačius! Ale tu turi pasikavotie, ba tuojaus sugrįš mano tas vyras.
Kai tik jis užpečkin inlindo, pareina tas ponas su dešimčia galvų pūrydamas, plūsdamas:
– Mūras išgriauta – čia pas tave kas valkiojasi...
– Kas čia pas mane, širdele, valkiosis... Naktyje buvo tokia baisi vėtra – rodės, kad visą palocių nuneš, tai ji bus išgriovus tą mūrą...
– Na, na, da tu meluok!..
– Ale ką aš tau, širdele, meluosiu... Te, užvalgyk, išgerk, tai nebūsi toks piktas.
Atsisėdo jis už stalo, geria, valgo, išgėręs jau linksmiau šneka. Jiji ir sako:
– Ką gi tu darytum, jei ateitų čion mano brolis?
– Ką daryčia? Žinoma, kaip švogerį priimčia, pamylėčia...
– Na, tai jis jau čia...
– Negali būt! Iš kur jis čia atsiras? Jis niekados čion negali atvyktie!..
– Ale aš tau sakau: jis čia...
– Tai kur jis yr?
– Ogi užpečkyje.
Ir pašaukė tą savo brolį. Jiedu dabar pasisveikino, pasibučiavo. Tas ponas jį gerai pamylėjo valgiais ir gėrimais ir pavaišinęs vadina imtis.
– Gerai, – sako Raulas, – galime.
Susistvėrė jiedu – ėmėsi ėmėsi, tai kai trenkė jis tą poną – net kaulai subraškėjo. Dabar tas ponas sako:
– Stok man ant delno.
Jis atsistojo – tas metė ir numetė iki mūrui.
– Na, dabar tu stok man ant delno!
Tas ponas kap atsistojo, tai šis kai trenkė, tai ponas pramušė mūrą ir anapus mūro inlindo žemėn iki ausų. Ištraukė jis jį iš žemės, atsisveikino su seseria ir išėjo trečios seseries ieškot. Prieš išeinant sesuo davė jam tokį abrūsą, kurį išvyniojus, atsiranda ant jo visokių valgių ir gėrimų.
To kamuoluko vedamas, užėjo jis vėl tokius mūrus be vartų, be bromų. Išmušė kampe skylę, intėjo vidun – rado jauniausią seserį, kuri, vyrą sugrįžtant pamačiusi, liepė jam užpečkyje pasikavotie. Parėjo jos tas vyras supykęs, kad net baisu.
– Tai čia pas tave kas pradė valkiotis: sienos išgriautos...
– Kas tau, širdele, ir iš kur čia valkiosis... Vakar visą naktį buvo tokia vėtra, kad rodėsi, jau visą tavo palocių nuneš kur int kalnus. Tai vėtra turėjo išgriaut ir tą mūrą...
Na, jau ji jam padavė gardžių valgių, gėrimų. Pavalgęs, išgėręs jau jis atsileido, ėmė linksmiau kalbėtie. Dabar ji ir sako:
– Ką gi tu, širdele, darytum, jei mano brolis pas tave ateitų?
– Ką aš jam daryčia? Žinoma, kai su švogeriu pasisveikyčia, pavaišyčia. Ale kaip jis galėtų čion atvyktie?.. Niekad jis čia nebuvo ir nebus!
– O ką, jeigu jis čia jau būtų?
– Ale kur tau... Sakiau: jo čia nebuvo, nebus...
– O jis jau čia!..
– Ką tu kalbi?! Parodyk, kur jis yr.
– Ogi ana užpečkyje.
Išlindo tas jos brolis iš užpečkio. Pasisveikino jiedu, pasibučiavo, pasivaišino, o pasivaišinus tas ponas vadina jį imtynių. Susitvėrė imtis, ėmėsi ėmėsi – tas jo švogeris ėmė ir nuveikė tą poną. Tas ponas sako:
– Na, dabar stok tu ant mano delno.
Tas atsistojo, tai šis kaip metė ir numetė jį iki sienos.
– Gerai. Dabar, – sako, – stok tu ant mano delno.
Atsistojo, tai šis kaip tą poną trenkė, tai, permušęs mūrą, anapus sienos žemėn inlindo iki ausų! Ištraukė jis jį iš žemės, atsisveikino ir jau keliauja toliau.
– Palauk, – sako sesuo. – Te tau tokį krukutį. Vienu galu kap stuktersi int žemę, tai iššoks daugybė arklių ir arklių šūdų, kitu kap stuktersi, jie vėl išnyks.
Pasiėmęs tą savo abrūsą, ką maisto duoda, ir tą krukutį, ką žirgus stato, jis, užsisėdęs ant vieno, ant kito, joja sau. Jojo jojo ir nujojo per kalnus ir girias in tokį kraštą, kur buvo Lipicieriaus karalystė. Užėjo jis in tą jo dvarą, ogi žiūri – toks didelis dvaras pilnas žmonių! Pats Lipicierius sėdi prie tokio storo stulpo storais geležies lenciūgais prirakintas, jis tais lenciūgais tik čerkši! Pašalyje atsisėdęs, Raulas išsiėmė savo tą abrūsą, pasitiesė – valgo ir geria. Pamatę jį valgant, tie žmonės telkiasi aplinkui – prašo, kad ir juos pavaišintų. Pamatė ir tokia graži karalaitė, Lipicieriaus pati, ir jai pakvipo tas valgis. Jiji ir prašosi, kad jis ją vestų. Stukterėjo tuo krukučiu – kad pasirodė daug arklių, net miela žiūrėt! Tiem žmonėms taip ir norėtųsi pajodinėtie. Stukterėjo kitu galu – arkliai išnyko, tik liko tam dvare arkliašūdžiai. Dabar jis ir vedė tą karalaitę.
Lipicierius sužinojęs baisiai piktas. Jis prašo, kad duotų jam kaušą smalos. Tą išgėręs, prašo kitą, tik čerškina, tik tarškina storais lenciūgais. Išmaukęs antrą ir trečią kaušą, Lipicierius kai pasipurtė – išplėšė tą stulpą ir sugriovė visą dvarą. Pastvėrė tą paną ir nukūrė nežinomais keliais per tyrus, laukus ir girias.
Gaila tam žmogui tos karalaitės. Atsidėjęs ant Dievo valios, aina jis jos ieškotie. Ėjo jojo ir nujojo tokin kraštan, kur tas Lipicierius buvo apsigyvenęs su tąj karalaite. Kartą jis užėjo in tą jo grinčią, kada Lipicieriaus namie nebuvo. Pasisveikino, pasibučiavo su tąj karalaite ir kalbina ją drauge bėgtie. Ji sako:
– Kur tu iš jo pabėgsi – nė nebandyk!
– Na, tai kaip jis sugrįš, sužinok tu iš jo, kur jo dūšia yra, tai aš jį nužudysiu.
Parėjo tas Lipicierius namon.
– Tu, matau, pavargęs, – sako karalaitė. – Gulk, aš tau paieškosiu galvą.
Tas atsigulė, ji ieško ir beieškodama tarytum iš netyčių klausia:
– Ogi kur, dūšele, tavo dūšia?
– Ogi ana tos šluotos, ką kampe stovi, kamštyje.
Jam vėl kur išėjus, jiji paguldė tą šluotą, gražiai ją kvietkomis apkaišė ir dainuoja. Pamatęs Lipicierius sako:
– Ką gi tu čia dirbi?
– Ogi gailiuosi tavo dūšelės šitam kamštelyj.
– Kokia tu kvaila! N'argi mano dūšia bus tokioje šluotoj?
– N’o kur jau ji?
– Ogi ana antyje, ką ant kiemo vaikščioja.
Ir vėl jis kur ten nudilbino. Karalaitė, pasigavus tą antį, aprėdė ją, apkaišė kvietkomis ir, jam pareinant, apdainuoja.
– Kokia tu kvaila! Antyje bus mano dūšia...
Ėmė jam vėl galvą ieškot, beieškodama vėl klausinėja, kurgi jo dūšia būtų, bet jau nieko nesako. Lipicierius pasilsėjęs vėl kur išsivilko, o tas Raulas, ką viską buvo girdėjęs, sako karalaitei:
– Tas bjaurybė jau nesakys – geriau bėkim.
Pajėmė jis ją, ir bėga. Ale bebėgant susitinka grįžtant Lipicierių – karalaitę atėmė ir nusinešė namon.
Ką dabar daryt? Jis vėl prisitaikęs, kada Lipicieriaus namie nebuvo, nuėjo in jo grinčią ir, pastvėręs karalaitę, pasileido bėgtie. Bet vėl nelaimingai. Pasivijęs ir atėmęs savo pačią, Lipicierius pasakė:
– Jei da aš tave kartą pagausiu, tu gyvas neišliksi – aš tave sukaposiu!..
Ir trečią kartą bandė Raulas karalaitę vogtie. Lipicierius pasivijo, atėmė savo pačią ir jį, sukapojęs in smulkius šmotelius, paliko tyruose laukuose.
Tas kamuolukas, ką buvo no sesers gavęs, dabar nusirito atgalios. Ritosi ritosi ir nusirito pas vieną, pas kitą ir trečiąją seserį. Tos suprato, kad kokia nelaimė jam kelionėje atsitikus. Tuojau visos su savo vyrais leidosi jo ieškotie ir surado jį in šmotelius sukapotą. Atsinešė drauge su savimi gydomo ir gydančio vandenio, sudėstė šmotelius prie šmotelių, užpylė vieno vandenio – sugijo, užpylė kito – atgijo.
– Vaje vaje, – sako, – kaip saldžiai miegojau.
– Jau tavo buvo čia miegas... – sako seserys. – Tu buvai negyvas – mes tave atgaivinom. Na, dabar jau grįšime pas mus...
Ale kur jis tau klausys...
– Grįžkite, – sako, – sau sveikos – aš dar čia liksiu.
Ir liko. Ilgai netrukus jis vėl atsidūrė pas tą karalaitę. Namie Lipicieriaus neradęs, jis paprašė, kad vėl ji jį iškamantinėtų apie dūšią, o pats užlindęs užpečkin pasislėpė ir klausys, ką Lipicierius sakysiąs.
Pareina tas namon pailsęs.
– Aik šen, aš tau, širdele, paieškosiu galvą.
– Gerai.
Padėjo jis jai ant kelių galvą, o ji ieškodama sako:
– Tu sukapojai tą, ką pas mane lindo – ale kur tavo dūšia, aš da nežinau. Pasakyk, širdele, nesibijok.
– Ko čia bijosiuosi – pasakysiu teisybę. Ant marių salos auga aržuolas, po tuo aržuolu yra skrynia, toje skrynioje – zuikis, tame zuikyje – antis, toje antyje – kiaušinis, tam kiaušinyje – mano dūšia...
Pasilsėjęs Lipicierius vėl kur išsivilko, o tas žmogus, atsisveikinęs su tąj karalaite, išėjo tos marių salos ieškotie su tuo aržuolu.
Bekeliaujant nežinomais keliais, kartą jis žiūri – pagiryje avinas su dideliais ragais. „A, tai bus geros mėselės“, – sako jis sau ir rengiasi jį šaut.
– Tu manęs nešauk, – prakalbėjo avinas. – Aš būsiu tau pagelba. Kai tik pamislysi: kad būtų avinas, aš ir būsiu pas tave.
Tas žmogus nešovė, nuėjo toliau. Beainant žiūri – bėga kurtas. Jis ir tą kurtą nori šaut – ir kurtas atsiprašė, prižadėdamas pagelbą. Aina dar toliau, žiūri – skraido ore toks didelis vanagas. „Tai šelmis, – mislija sau, – paukštukus gaudo... Palauk, aš tau parodysiu!“ Ir, pakėlęs muškietą, nori jau šaut, ale prakalbėjo vanagas, sako:
– Nešauk tu manęs. Tau bus reikalinga mano pagelba.
Jis ir nešovė. Ale jau priėjo marių krantą, žiūri – pakraštyje ant smilčių guli aukštienykas didelis vėžys, kojomis kyburiuoja, negali apsiverstie ir ant kojų atsistotie.
– Žmogeli, – prašo vėžys, – pastatyk mane ant kojų: aš ištroškęs be vandenio. Tau bus mano pagelba reikalinga.
Jis paklausė vėžio ir jį vandenin paleido. Ale žiūri – netoli sala, stūkso storas aržuolas. Jis perbrido marių siaurumą. Ant kranto išlipęs, stvėrė už aržuolo šakų ir tą medį su šaknimis išvertė. Žiūri – guli skrynia. Be kirvio negali atidarytie. Kap tik pamislijo: „Kad čia būt avinas“, – tas avinas kai davė ragais int antvožą – ir atidarė. Kai tik antvožas atsidarė, tik trakt iššoko zuikis ir bėga. Jis pamislijo: „Kad čia būtų kurtas“, – kurtas kap bematant pasivijo tą zuikį ir suplėšė. Kai tik zuikį perplėšė – purpt išlėkė antis ir skrenda tolyn. Jis pamislijo: „Kad čia būtų vanagas“, – tas vanagas tik capt už anties ir perplėšė, o kiaušinis tik pliumpt vandenin ir nuskendo. „Kad čia tuoj būtų vėžys“, – vos pamislijo žmogus, o vėžys pastvėręs savo replėmis iš vandenio kiaušinį jau jam atnešė.
Pareina jis dabar su tuo kiaušiniu pas tą Lipicierių, žiūri – tas guli, serga vos gyvas. Jis kai duos tuo kiaušiniu jam in kaktą – tik smala pasiliejo. Pasiėmęs tą karalaitę, ją pabučiavęs, pamylavęs, išsirengė namon. Sugrįžęs pas savo tėvą, laimingai su tąj karalaite gyveno.

PATEIKĖJAS: Marė Kazakevičiūtė

FIKSUOTOJAS: Jonas (sūnėnas) Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1909

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Garančiškė, k., Garliavos apylinkių sen., Kauno r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Garančiškės k., Garliavos prp.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 382-389, Nr. 7
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 11. Įvairi tautosaka iš rinkinių. Surinko Jonas Basanavičius. Sudarė Kostas Aleksynas. Parengė Kostas Aleksynas, Leonardas Sauka. Įvadą ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SAUGOMA:
LLTI BR (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas) | F 2-392

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: (Marė Kazakevičaitė.)

Atgal