NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=8952&OId=6151
PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Vieną sykį buvo boba, turėjo sūnų, vardu Jonukas. Ir jis negaudavo mergų sau apsiženyt. Ir jis apsirinko vieną mergą, buvo vardu Marė. Ir jis nuėjo pas tą mergą ir atsistojo pas duris. Ta merga klausia:
– Ko tu čia stovi? Ką tu man sakysi?
O jis sako:
– Aš atėjau pas tave, kad tu man ką duotum.
Ir ji jam davė špilką, o jis džiaugdamasis ėjo namo.
Važiuoja žmogus su šienu. Jis tą špilką užmetė ant vežimo. Ale jis jos neranda. Išvertė tą vežimą ir iškratė tą šieną, ale jis nerado. O tas žmogus jam skūrą išmušė ir paleido.
Pareina verkdamas pas motiną. Motina klausia:
– Ko tu verki?
O jis sako:
– Ką aš neverksiu, kad man žmogus skūrą išmušė!
O motina klausia:
– Už ką tau išmušė skūrą?
O jis sako:
– Aš špilką gavau pas Mariuką ir užmečiau ant vežimo šieno. Ir aš tą vežimą išdraskiau, tai už tai žmogus man skūrą išmušė.
O motina sako:
– Kad tau davė Marė špilką, tai reikėjo už kepurės užsikišt ir parnešt.
Kitą dieną jis nuėjo vėl pas savo Mariuką ir atsistojo pas duris. O Marė klausia:
– Ko tu atėjai ir ko tu nori?
– Aš atėjau, kad tu man ką duotum.
Ir ji jam davė šoblę. Ir jis džiaugdamasis tą šoblę nešasi namo ir kiša už kepurės. Kepurę sudraskė ir šoblės neužkišo. Ir parėjęs namo verkia. O motina sako:
– Ko tu verki, vaikeli mano?
– Ką aš neverksiu! Kepurę su šoble sudraskiau. Norėjau užkišt už kepurės, ale neužkišau.
O motina sako:
– Ką tu, durniau! Reikėjo už diržo prisirišt ir prie šono pakabyt, tai būtum parnešęs gražiai namo.
Kitą sykį* nuėjo vėl pas mergą ir atsistojo pas duris. O merga sako:
– Ko tu, Jonuti, nori?
– Aš atėjau, kad tu man ką duotum.
O ji sako:
– Aš nieko daugiau neturiu, kibą karviukę duosiu.
Ir jis pasiėmė karviukę ir vedasi per vartus. O jis ją norėjo į maišą įkišt ir prie šono pasikabyt. Rangė jis ją į krūvą ir kišo į maišą. Ale ji pasispardė ir pasišokinėdama pabėgo no jo. Ir jis parėjo namo ir liūdnas* stovi pas duris. O motina sako:
– Aš tave niekad linksmo nesulaukiau, vis liūdną.
Jis sako:
– Man davė karvutę, tai aš ją norėjau prie šono pasikabyt, tai ji no manę rėkdama pabėgo.
O motina sako:
– Reikėjo tą karvutę už ragelių pasirišt ir parsivest namo, šienelio paduot ir apmyžt tą šieną.
Ir jis kitą sykį nuėjo pas tą Mariuką ir atsistojo pas duris. Ir ji klausė jo:
– Ko tu stovi ir ko tu nori?
O jis sako:
– Aš atėjau, kad tu man ką duotum.
O ji sako:
– Aš nieko neturiu ką duot, kiba pati save atiduosiu!
O tas durnius su virvute už kaklo pasirišo ir parsivedė namo. Pririšo, šieno padavė ir apmyžo, ir jis ją paliko. Nuėjo linksmas labai pas savo motiną. Motina sako:
– Ką tu parnešei?
O jis sakė:
– Ot parsivedžiau Mariuką ir pririšau priemenioj, šieno padaviau ir apmyžau.
O ji sako:
– Kam tu vis toks durnas! Reikėjo prie šalelei parsivest ir gražiai pasišnekėt ir atvest in stubą.
Ir nakčia juos abudu paguldė į lovą ir pati nuėjo gult. O ta Mariuką ožką pririšo su virve už jo kojos, o pati atsitraukė. Ir jis prabudo ir ėmė traukt tą virvę, o ta ožka ėmė rėkt. O jis sako:
– Mamut, kad plaukuota! Mamut, kad plaukuota!
O motina sako:
– Tai nieko, durniau, kad plaukuota.
FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas
FIKSAVIMO METAI: 1880
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pajiesys, k., Garliavos apylinkių sen., Kauno r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO APLINKYBĖS: K. Brugmano pastaba: papasakojo jaunas vyriškis A iš Pajiesio k., Garliavos apyl., 1880 m.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 246-248, Nr. 104
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 104
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 173-174
Litauische Volkslieder und Märchen aus dem Preussischen und dem Russischen Litauen / gesammelt von A. Leskien und K. Bruckman. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1882.
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: baikininkų pasakos. Paaiškinimai: s y k į – orig. rozą liūdnas – orig. smūtnas