NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=8953&OId=6152
PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo sykį žuvinykas, ir jis gaudė žuvis ir pagavo vieną žuviukę. Ir ta žuviukė prašosi jo, kad jis ją paleistų. Ale jis sako:
– Aš tave nepaleisiu.
Ir ta žuviukė sako:
– Tu mane nevalgyk, ir tu parnešk namo. Du šmotu* duok šuniui, kitus du šmotu duok kumelei, kitus du šmotu duok savo pačiai.
Ir jis tep padarė: davė šuniui du šmotu, du kumelei, o du savo pačiai. Ir ta kalė atvedė du šuniukus, abudu kaip vienas, o kumelė atvedė du kumeliukus, abudu kaip vienas, o pati atvedė du vaikus, abudu kaip vienas. Ir tie vaikai auga, ir tie du šunys ir tie du kumeliukai.
Vieną sykį jojo tie vaikai ant savo arklių ir nujojo į vieną girią, ir jiedu prijojo vieną pušį prie kelio. Ir sako vienas kitam:
– Pjaukim abudu į tą medį, tai žinosim mudu, kaip kas yra.
Ir kits sako:
– Tai kaip bus vienas rėžis įpjautas ir bus kraujais apsiliejęs, tai žinosim, kad jau to gyvo nėra.
Ir jiedu jojo. Vienas nujojo per girią, o antras keliu.
Ir tas, katras per girią jojo, užjojo į vieną grinčiukę, rado šiaučių. Ir jis jo klausė, kodėl tep liūdnas*. Ir tas šiaučius jam sako:
– Už tai, kad karaliaus dukterį veda smakui praryt.
Ir tas šiaučius buvo labai biednas, davė jam vakarienės. Pavalgė ir atsigulė. Iš ryto atsikėlė ir nujojo pas tą akmeną, kur smakas išlenda. Ir žiūri, kad atlydi su karūnom tą karaliaus dukterį. Atvežė ir paleido ir nuvažiavo namo. Ale tas kučėrius, toliaus pavažiavęs, sustojo ir žiūri, kas tę darysis. Ir ta karaliaus duktė tam žuvinyko vaikui sako:
– Gana jau manę vienos, da ir tave praris.
Ale tas žuvinyko vaikas sako:
– Atsitrauk į šalį.
Ir ta karaliaus duktė atsitraukė, o jis atsistojo netoli to akmeno ir stovi. Žiūri, išlenda smakas su devyniom galvom. Ir tas smakas sako:
– Tai durni, da ir kitą raitą an arklio atleido.
O tas vaikinas sako:
– Užteks tau maną vieno.
Ir tas smakas sako:
–Da tu nori su manim imtis?
Ir jis nulipo no arklio, ir jie pradėjo. Ėmėsi, ėmėsi, ir tas smakas įmušė į žemę tą vaikiną iki kelių. Tas vaikinas greit išlindo iš žemės, ir vėl ėmėsi, ėmėsi, ir tas šuva ima, ir arklys, ir jis jo įmušė vuodegą. Ir tas smakas sako:
– Pasilsėkim biskutį.
Ir jie pasilsėjo, ir tas šuva, ir arklys, ir vėl pradėjo imtis. Ir ėmėsi, ėmėsi, ir smakas įmušė tą vaikiną į žemę iki juostai. Ir tas vaikinas greit iššoko, ėmėsi, ėmėsi, ir įmušė tą smaką į žemę iki pusei, ir nukirto jam šešias galvas. Ir pradėjo vėl imtis. Ėmėsi, ėmėsi, jau smakas sylos daug neturi. Ir tas smakas tą vaikiną iš visos sylos mušė ir įmušė į žemę iki pažastų. Ir tas vaikinas greit iššoko iš žemės, ir vėl pradėjo imtis. Ėmėsi, ėmėsi, ir tas vaikinas įmušė smaką iki netoli galvos ir nukirto tris galvas. Jau smakas ir negyvas. Ir jis ištraukė iš tų galvų visus liežuvius ir sudėjo numarus į liežuvius ir į galvas ir tuos liežuvius jis nusinešė. Ir sako tai mergai:
– Tai aš ateisiu kitus metus, tai mudu ženysimės.
Ir jis ją paleido. Ji nuėjo pas tą kučėrių ir įsisėdo į karietą. O tas kučėrius pasiėmė tais visas devynias galvas ir parsinešė namo pas karalių. Ir kučėrius jai sako:
– Kad tu man pasižadėsi, kad tu mano būsi, tai aš tave neužmušiu, o jei nepasižadėsi, tai aš tave užmušiu. Vis tiek bus, kad tave nuvedė smakui praryt, tai ir aš tave galiu užmušt.
Ir ji jam pasižadėjo. Ir nuėjo pas karalių, ir sako kučėrius karaliui:
– Aš tavo dukterį išgelbėjau no smako. Aš ėmiausi, ėmiausi ir nukirtau visas devynias galvas. Tai mudu ženysimės.
Ir karalius sako į tą kučėrių:
– Galėsi ženytis.
Ale ta merga nenorėjo su juo ženytis ir sako:
– Palauk da metus, tai mudu ženysimės.
O tas žuvinyko vaikas nujojo pas tą šiaučių ir užėjo pas jį. Ale jiedu neturėjo ką valgyt. Ir jis pririšo tam šuniui kašę ir nusiuntė pas karaliaus dukterį. Ta duktė karaliaus pridėjo tam šuniui pečenkų, vyno, pyrago, ir tas šuva nubėgo pas savo gaspadorių. Ir jis nurišo tą kašę no kaklo ir pasidėjo ant stalo. Pasivalgė abudu su šiaučium. Ir an rytojaus nujojo pas karalių ir inėjo į tą pakajų ir atsisėdo an krėslo. O ta karaliaus duktė prasidžiugo, kad jos jaunikis atėjo. Ir jijė karaliui sako:
– Tai ne kučėrius mane išgelbėjo, ale šitas vaikinas.
Ir sušaukė karalius svotbą. Ir tas vaikinas klausia pas vieną jenarolą, kaip tai yra, kad jis išgelbėjo šitą paną, tai žiūrėsim, katras išgelbėjo. Ir klausia to jenarolo:
– Ar kožnas gyvas daiktas turi liežuvius?
Ir tas jenarolas sako:
– O kaip, kožnas gyvas daiktas turi liežuvius.
Ir tas kučėrius atnešė tais devynias galvas. Ir tas žuvinyko vaikas atnešė tuos devynis liežuvius ir dėjo po numarais į galvas liežuvius, ir visi tiko į tais galvas. Karalius davė nužudyt tą kučėrių. Nuvedę į lauką, keturis jaučius prikinkė ir jį sudraskė. O tą žuvinyko vaiką apženyjo su tai karaliaus dukteria.
Sykį tas žuvinyko vaikas jojo į girią ant medžioklės*. Sutiko raganą. Ir ta ragana sako:
– Ponuti, bijau tavo šunies, įkąs mane.
Ir sako tas žuvinyko vaikas:
– Aik, aik, tave neįkąs.
Ir ta ragana sako:
– Te rykščiukę, suduok šuniui.
Ir jis, paėmęs rykščiukę, uždavė šuniui. Šuva pavirto į akmeną. Ta ragana sudavė jam ir jo arkliui, ir jie pavirto į akmenus. Laukė, laukė ta karaliaus duktė, nesulaukė.
Sykį jojo jo brolis ir nujojo pas tą pušį ir pamatė, kad jo brolio rėžis kraujais apsipylęs, ir jis nusigando labai, kad jau jo brolio nėr. Ir jis nujojo pas tą karalių. Ir pamatė karaliaus duktė, kad jau jis parjoja, ir labai ėmė džiaugtis. Ale ji nepažino, kad tai jo brolis.
An rytojaus jojo į tą girią ieškot brolio. O ta karaliaus duktė jo nenori leist:
– Neik, neik, ba tu vėl prapulsi.
Ale jis bet jojo ir nujojo į tą girią. Ir sutiko tą raganą. Ta ragana sako:
– Ponuti, bijau, bijau, įkąs mane tavo šuva.
O jis sako:
– Tu bijai? Mano brolį iš svieto išvarei ir mane nori išvaryti! Žiūrėk, kad man brolį suieškotum!
Ir ta ragana jam suieškojo brolį: davė su rykščiukę į akmeną, ir atsistojo brolis ir arklys ir šuva. Ir joja jiedu per girią. Ir jis nujojo pas savo pačią, ir jiedu gyveno labai gražiai. Ir dabar gyvena, jei nenumirė.
FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas
FIKSAVIMO METAI: 1880
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pajiesys, k., Garliavos apylinkių sen., Kauno r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO APLINKYBĖS: K. Brugmano pastaba: papasakojo jaunas vyriškis A iš Pajiesio k., Garliavos apyl., 1880 m.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 248-251, Nr. 105
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 105
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 178-181
Litauische Volkslieder und Märchen aus dem Preussischen und dem Russischen Litauen / gesammelt von A. Leskien und K. Bruckman. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1882.
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės. Paaiškinimai: šmotu – orig. kavalku liūdnas – orig. smūtnas medžioklės – orig. paliavonės