NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=8957&OId=6156

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Sykį buvo karalius, turėjo tris sūnus. Du buvo kytri, o trečias, jauniausias – durnas. O tas karalius labai sirgo. Ir jis norėjo, kad jam parneštų tokią paukštį, tai kad jis išgirs jos balsą ir ją pamatys, tai jis bus sveikas.
Vieną sykį* jojo vyriausias sūnus karaliaus parnešt tos paukštės. Ir jis jojo daug kelio, prijojo karčemą ir išgirdo, toj karčemoj labai gražiai grajyja. Ir jis inėjo į tą karčemą ir rado tris žmonis. Ir tie žmonys jam liepė ait grajyt kortom. Ir jis atsisėdo, grajino, prasigrajino visus pinigus ir savo drabužius. Ir tie žmonys jį nuvarė pečiaus kurt. Tę buvo pekla. Laukė karalius, nesulaukė savo sūnaus.
Kits sūnus prašosi tėvo, kad jį leistų parnešt tos paukštės. Tėvas sakė jam:
– Prapuolė anas sūnus, ir tu prapulsi.
Ale bet jis išėjo. Užsisėdo an savo arklio ir jojo parnešt paukštės. Prijojo tą karčemą ir inėjo į tą karčemą ir atsisėdo grajyt. Grajino, grajino ir prasigrajino savo drabužius ir savo pinigus ir arklį, ir jį nuvarė pas brolį pečiaus kurt.
Kitą sykį prašosi durnius, kad jį leistų parnešt paukštės. Ale karalius sako:
– Prapuolė anie sūnūs, o tu, durnas, ir visai prapulsi.
Ale jis bet prašosi, kad jį leistų. Tėvas leido jį, ale jam davė tik vieną šimtą rublių. Ir jis nujojo ir prijojo tą karčemą. Klauso, kad grajina labai gražiai. Ale jisai joja toliau. Jojo jojo per girią, prijojo didelę pušį ir žiūri, kad viršuj žiburėlis. Jis barkštelėjo su lazda į pušį, ir atidarė jam duris. Iš tos pušies pasidarė grinčia, ir jis inėjo į tą grinčią ir klausė to dieduko:
– Kur dabar man jot? Ir kur ta paukščiukė?
Diedukas jam sako:
– Jok šituo keliu, ir kaip bus dvylikta adyna dieną, tai pasidarys ant marių deimanto tiltas, ir už to tilto didelis dvaras. Tai tu tę kaip nueisi į tą dvarą, tai rasi tą paukščiukę. Ale tam dvare negalima* ilgai būt, kaip tik vieną adyną.
Ir jis nujojo. Žiūri, kad ant marių pasidarė tiltas, ir jis tuo tiltu nuėjo į tą dvarą. Inėjo į pakajus, žiūri – pana lovoj miega. Ir jis insilipo į tą lovą ir užsilipo an tos panos. Ir nulipęs no tos panos pasiėmė paukščiukę, ir rado ant lango bulkutę ir butelį vyno ir šoblę ant sienos. Pažiūrėjo an dziegorėlio, kad jau netoli tas čėsas, kaip reikia tam tiltui prapult. Ir jis išėjo ant krašto. Kaip tik ant krašto užsilipo, teip tas tiltas džen džen džen; ir nuskambėjo in vandenį.
Ir jis jojo ir prijojo vieną karalių. Ir užėjo pas tą karalių. Tas karalius neturėjo duonos ir ėmė prašyt, kad jam duotų tą bulkutę, ir kad po trijų metų atsiųs tą bulkutę ir tris korpusus vaisko.
An rytojaus nujojo pas kitą karalių. Tas karalius neturėjo vyno ir ėmė prašyt, kad jam duotų tą butelį vyno. Ir sakė:
– Po trijų metų atsiųsiu tą patį butelį vyno ir tris korpusus vaisko.
Ir jis paliko.
Joja pas kitą karalių. Tas karalius jau buvo parvajavotas: jau kitą dieną atims ir tą biskį žemės, ką jis turi. Ir prašė jo, kad jam duotų tą šoblę, kad jis galėtų atsigint nuo savęs neprietelių. O su tąj šoble iš vieno sykio pusę vaisko nukerta. Ir sakė jam, kad
– Tu po trijų metų gausi tą šoblę ir tris korpusus vaisko.
O ta paukščiukė vis ant jo galvos gieda.
Ir jis jojo namo. Užjojo į tą karčemą ir atsisėdo grajyt. Išgrajino tuos abudu brolius ir jų arklius. Ir jie visi trys jojo pas savo tėvą. Ale tiedu broliai jo nekentė ir sakė:
– Mes durni būsim, kad mes paukščiukę neparnešim, o jis bus kytras.
Ir jie tą paukščiukę no jo atėmė ir jį pakišo po kelmais. O jiedu nujojo pas savo tėvą ir parnešė tą paukščiukę. Ale ta paukščiukė negieda, ir tas karalius vis serga.
Sykį ėjo vienas diedas keliu, pamatė, kad žmogus po kelmais guli. Ir jis jį išėmė iš po kelmų ir sako:
– Tai gyvas žmogus po kelmais lenda!
Ir jis parėjo pas tą karalių ir pristojo už futermeistrą. Ir jis buvo tris metus.
Ir ta pana ėjo ieškot to vaikino, kuris buvo pas ją. Ir ėjo su ja jos vaikas. Užjojo pas vieną karalių, rado savo bulkutę. Klausia to karaliaus:
– Kas čia tą bulkutę atnešė no manęs?
O tas karalius sako:
– Čia buvo to ir to karaliaus sūnus, tai jis man paliko tą bulkutę an trijų metų. – Ir sako: – Iš kur tu ir kur tu aini?
Ji sako:
– Ainu pas tą karalių, to karaliaus sūnus – mano vyras.
Tai tas karalius sako:
– Tai te ir šitą bulkutę jam nunešk.
Ir davė jai tris korpusus vaisko.
Ėjo toliau. Užėjo pas kitą karalių, rado savo butelį su vynu. Sako:
– Tai mano butelis.
Ir klausia tas karalius:
– Kur tu aini ir iš kur tu?
Ji pasakė:
– Aš ainu pas tą ir pas tą karalių.
Tai jis sako:
– Tai te nunešk tą butelį su vynu!
Ir tas karalius davė jai tris korpusus vaisko. Jau jijė turi dabar šešis korpusus vaisko.
Ir ji nuėjo pas kitą karalių, rado savo šoblę ir klausia to karaliaus:
– Kur tu gavai šitą šoblę? Tai mano šoblė.
Tas karalius sako:
– Čia buvo tas ir tas karaliūnaitis, tai jis man paliko tą šoblę an trijų metų.
Ir davė jai tą šoblę ir tris korpusus vaisko. Ir ji jojo pas tą karalių. Priėjo marias, užtiesė deimanto tiltą an tų marių ir perėjo su visu savo vaisku. Ir siuntė paslą, kad ateitų jos jaunikis. Atėjo vyriausias to karaliaus sūnus, ir tas vaikas sako:
– Tai šits ne mano tėtuks.
Ir liepė ateit kitam. Kitas užsisėdo an arklio ir atjojo pas ją. Tas vaikas sako:
– Tai šits ne mano tėtuks.
Ir liepė ateit kitam. Ir tas, užsisėdęs ant kūdos kumeliukės, atjojo pas tą paną. Ir tas vaikas sako:
– Tai šits mano tėtuks.
Ir jie nuėjo pas karalių. Kaip tik tas durnius inėjo į tą pakajų, kur ta paukščiukė, teip ji pradėjo giedot, ir tas karalius iš lovos atsikėlė greit ir sakė:
– Tai šitas sūnus jauniausias parieškojo paukščiukę.
O anuos du broliu apibarė labai. O šitą pagyrė ir apženyjo su tąj pana. Ir jiedu gyveno labai gražiai ir dabar gyvena, jei nenumirė.

FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas

FIKSAVIMO METAI: 1880

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pajiesys, k., Garliavos apylinkių sen., Kauno r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO APLINKYBĖS: K. Brugmano pastaba: papasakojo jaunas vyriškis A iš Pajiesio k., Garliavos apyl., 1880 m.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 251-255, Nr. 106
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 106
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 181-183
Litauische Volkslieder und Märchen aus dem Preussischen und dem Russischen Litauen / gesammelt von A. Leskien und K. Bruckman. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1882.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės. Paaiškinimai: s y k į – orig. rozą negalima – orig. nemožna

Atgal