NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=8961&OId=6160
PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Vieną sykį žmogus neturėjo ką valgyt ir ėjo keliauti į svietą. Ejo sykį jisai keliu, sutiko dieduką. Diedukas klausė jo:
– Kur tu aini?
Pavargėlis jam pasakė:
– Aš pats nežinau, kur aš ainu. Neturiu ką valgyt, tai aš nežinau, kur ait, kur ieškot valgių.
Diedukas jam pasakė:
– Aime ant kalno.
Užsivedė diedukas jį an kalno ir dovanojo jam staliuką ir jam pasakė:
– Kaip tu pasakysi: „Staleli, denkis“, – tai an jo bus visokių valgių ir gėrimų*.
Ir liepė niekur nenakvot. Ale jis ėjo, ėjo, priėjo karčemą. Jau buvo visai tamsu, ir apsigulėjo toj karčemoj. Šinkorius su pačia savo atsisėdo valgyt. Ir jis savo stalelį pasistatęs ir pasakė:
– Staleli, denkis.
Stalelis atsidengė, ir buvo visokių valgių ir gėrimų. Tai pamatęs, šinkorius norėjo labai to staliuko. Kaip užmigo tas pavargėlis, šinkorius staliuką savo pastatė, o to pavargėlio paėmė sau.
Pavargėlis atsikėlęs paėmė tą staliuką ir parsinešė namo. Parsinešęs pasigyrė savo pačiai, kad
– Jau dabar mes turėsim ką valgyt.
Ėmė visi vaikai šokinėt, kad jau dabar turės ką valgyt. Pavargėlis pasistatęs savo staliuką ir pasakė:
– Staleli, denkis.
Stalelis neatsidengė, ir nieko nebuvo ko valgyt. Jis mislino, kad ne ant geros vietos stovi, ir visur statinėj tą staliuką, ale bet nieko nebuvo ko valgyt.
Pavargėlis vėl aina toliau, sutinka dieduką. Diedukas vėl tep paklausė:
– Kur tu aini?
Pavargėlis jam sakė:
– Aš pats nežinau, kur aš ainu.
Diedukas užsivedė pavargėlį an kalno ir dovanojo jam avinuką ir pasakė jam:
– Kaip tu pasakysi: „Avinėli, purtykis“, – tai avinėlis ims purtytis, ir no jo pinigai ims byrėt. – Ale diedukas vėl jam sakė: – Namo aidams, niekur neapsigulėk.
Pavargėlis ėjo daug kelio, ir visai sutemo. Inėjo į tą pačią karčemą, kur jis pirma nakvojo, ir apsigulėjo. Užsimanė valgyt ir pasakė:
– Avinėli, purtykis.
Avinėlis ėmė purtytis, ir pradėjo no jo pinigai byrėt. Tai pamatęs, šinkorius užsinorėjo to avinėlio. Kaip pavargėlis užmigo, tai jis jam apmainė, jam davė kitą avinuką, o jis tą avinuką pasiėmė.
Atsikėlė pavargėlis ir pasiėmė avinuką ir parsinešė namo. Parsinešęs pasigyrė, kad jau jis dabar pinigų daug turės. Ir pavargėlis pasakė:
– Avinėli, purtykis.
Ale avinėlis nesipurtė, ba jis nieko apė tai neišmanė. Pavargėlis pats pradėjo purtyt avinuką. Ale nė vienas fenigas nenupuolė. Pavargėlis tą avinuką papjovė ir išvirė ir nor tris sykius* pavalgė gardžiai. Ir vėl neturėjo ką valgyt.
Tai jis vėl ėjo ieškot dieduko. Ėjo daug kelio, sutiko dieduką. Diedukas jo klausė:
– Kur tu aini? Ir ko tu ieškai?
Pavargėlis jam pasakė:
– Aš pats nežinau, kur aš ainu ir ko aš ieškau.
Diedukas vėl jį teip užsivedė ant kalno ir dovanojo jam šaką ir knipelį. Ir diedukas jam pasakė:
– Kaip tu pasakysi: „Knipel, iš šako“, – tai knipelis iššoks ir ims visus mušt. Ir kaip sakysi: „Knipel, į šaką!“ – tai knipelis įšoks į šaką.
Ir liepė pavargėliui toj pačioj karčemoj apsigulėt.
Pavargėlis nuėjo į tą karčemą ir apsigulėjo. Ir pavargėlis pamatė šinkorių valgant, ir jis užsimanė. Jis mislino, kad knipelis ką jam duos valgyt, jis pasakė:
– Knipel, iš šako!
Knipelis iššoko iš šako ir ėmė šinkarką su patim mušt. Šinkorius, tai pamatęs, persigando ir ėmė rėkt:
– Nieko tik tu mumi nedaryk, mes tau tą staliuką ir avinuką atiduosim.
Tai pavargėlis susiprato, kad tai jis avinuką ir stalelį apmainė. Ir pasižadėjo šinkorius, kad atiduos ir daugiau nieko neapmainys, o jisai pasakė:
– Knipel, į šaką!
Tuoj įšoko į šaką. Pavargėlis, pergulėjęs tą naktį, pasiėmė avinuką ir staliuką ir knipelį su šaku, parsinešė jis namo. Ir pasigyrė savo pačiai ir vaikam, ale pati ėmė an jo rūgot. Ale jis vis tylėjo, nieko jai nesakė. Kaip jau ji pradėjo per daug bartis, tai jis pasakė:
– Knipel, iš šako!
Knipelis iššokęs iš šako ir pradėjo bobą bubyt, davė, kiek tik jai lindo. Tai pamatęs pavargėlis, kad jau per daug muša, pasakė:
– Knipel, į šaką!
Knipelis tuojaus įšoko į šaką. Boba pradėjo pavargėlio prašytis, kad tik daugiaus nemuštų, jau ji daugiaus ant jo nesibars. Pavargėlis pasistatė staliuką vidury aslos ir pasakė:
– Staleli, denkis.
Staliukas atsidengė, ir buvo visokių gėrimų ir valgių ant staliuko. Prisivalgė pavargėlis su pačia ir su vaikais, kiek tik jiem gana buvo. Pavargėlis pasistatė avinuką ir pasakė:
– Avinėli, purtykis!
Avinėlis pradėjo purtytis, ir ėmė no jo pinigai byrėt.
Potam pavargėlis nusipirko sau dvarą ir gyveno daug čėso tep gražiai, ir vis, kur kas pasidarydavo, tai jis nusinešdavo savo knipelį ir apmušdavo ir į sutikimą* suvesdavo. Tai ir dabar gyvena tas pavargėlis, jei nenumirė.
FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas
FIKSAVIMO METAI: 1880
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pajiesys, k., Garliavos apylinkių sen., Kauno r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO APLINKYBĖS: K. Brugmano pastaba: papasakojo jaunas vyriškis A iš Pajiesio k., Garliavos apyl., 1880 m.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 255-257, Nr. 107
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 107
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 184-185
Litauische Volkslieder und Märchen aus dem Preussischen und dem Russischen Litauen / gesammelt von A. Leskien und K. Bruckman. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1882.
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės (dalis). Paaiškinimai: avinuką – orig. baroniuką (bet – avinėlis) gėrimų – orig. trunkų t r i s sykius – orig. trisroz sutikimą – orig. zgadą.