NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9027&OId=6224

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo karalius, turėjo tris dukteris ir sūnų. Vieną sykį* numirė karalius. Ir išėjo tas sūnus medžiot. Atėjo šturmas, ir ubagas pas duris pradėjo poteriaut. Ir išnešė jam viena duktė duonos, ir tas diedas tą dukterį nunešė.
Kitą dieną vėl išėjo karaliaus sūnus ieškot seseries ir medžiot. Ir parėjo namo ir klausė:
– Ar neparėjo sesuo?
Sako:
– Neparėjo.
Trečią dieną vėl išėjo karaliaus sūnus medžiot ir ieškot seseries. Atėjo šturmas, ir atsisėdo ubagas ir poteriauna. Išnešė antra duktė duonos, ir tas diedukas ją nunešė.
Parėjo karaliaus sūnus ir klausia:
– Ar neparėjo mano sesuo?
Sako:
– Neparėjo, ale jau ir kitos nėra.
Karaliaus sūnus išėjo ketvirtą dieną medžiot ir ieškot seserų. Parėjo namo ir klausia:
– Ar neparėjo mano seserys?
Sako:
– Neparėjo.
Penktą dieną išėjo karaliaus sūnus medžiot ir ieškot seserų. Atėjo šturmas, ir atsisėdo diedukas ir poteriauna. Išnešė jauniausia duktė, ir tą paskutinę seserį nunešė.
Tas karaliaus sūnus ėjo jų ieškot. Įsidėjo biskutį duonos ir mėsos ir išėjo ieškot. Ėjo per laužynus, per girias, per duobes, ir jis jau neturėjo ką valgyt. Ir norėjo, kad tik prieitų kokį žmogų, ar negautų valgyt. Jis ėjo da toliau, pamatė lauką. Ir išėjo iš girios, iš laužynų ir pamatė dvarą. Nuėjo jis in tą dvarą, pamatė savo seserį po langu siuvant. Ir sesuo jo klausia:
– Kaip tu atėjai per tokius laužynus, per girias, per duobes?
Brolis sako:
– Sesuo mano, per Dievo valią tai vis ateini.
Sesuo sako jam:
– Mano vyras sakalas kaip parlėks, tai tave sudraskys.
Tai sako:
– Kad Dievas duos, tai nesudraskys. Užlįsiu kur už kačergų, tai mažu nematys.
Vakare parlekia su šturmu, nutūpė an dvaro, pasikratė, plunksnos nulakstė, ir toks gražus ponaitis pasidarė. Inėjo į pakajų ir sako:
– Sterva bestija, duok valgyt! Tu mane už vyrą nelaikai. Čia tu kitus prilaikai, čia žmogiena smirda.
Toj pati jo pradėjo verkt. Sakalas sako:
– Cit, neverk. Aš buvau piktas: šiande nieko negavau pamušt, tai už tai toks piktas buvau.
Ta sesuo klausia sakalo:
– Kad mano brolis ateitų, švogeris, tai ar priimtum už švogerį?
Sakalas sako:
– O kaip, tą vieną švogerį turėdamas, negalėčia priimti!
Štai brolis jos ir ineina. Pasisveikino su sakalu, ir davė jam valgyt. Ir sako sakalui švogeris:
– Aš vieną seserį radau, o kažin kur da dvi seserys?
Sakalas jam sako:
– Čia tavo anos dvi seserys. Čia yra trys dvarai: vienas dvaras tai mano seseries*, antras dvaras mano brolio grifo, o trečias dvaras yra mano brolio arelio.
Ir tas karaliaus sūnus ėjo pasižiūrėt antros seseries. Pamatė savo seserį po langu siuvant. Klausė sesuo brolio:
– Kaip tu čia atėjai per tokius laužynus, per girias, per duobes?
Brolis jai sako:
– Per valią pono Dievo tai vis ateini.
– Tu čia atėjai, mano vyras grifas parlėks vakare, tai tave užmuš.
Brolis jai sako:
– Kad Dievas padės, tai neužmuš. Užlįsiu kur už kačergų, tai mažu nematys.
Parlėkė vakare su šturmu ir nutūpė an dvaro ir toks gražus ponaitis pasidarė. Ir inėjo į pakajų ir sako:
– Sterva bestija, duok valgyt. Tu mane už vyrą nelaikai, čia žmogiena smirda.
Davė sesuo jam valgyt, ir jis jai sako:
– Neverk, aš buvau šiande labai piktas, ba nieko negavau pamušt.
Ir sesuo jam sako:
– Kad mano brolis, švogeris, ateitų, ar priimtum už švogerį?
Jis jai sako:
– Kodėl ne? Vieną švogerį turėdamas, kad ateitų, tai vis priimčia.
Štai brolis jos ir inteina į stubą, pasisveikino su grifu, davė jam valgyt, pavalgė karaliaus sūnus. Grifas jam sako:
– Būk pas mane ir valgyk, kolik tu gyvas būsi.
Tas švogeris sako:
– Tai dabar jau radau dvi seseris. Aisiu da trečios seseries ieškot.
Išėjo jisai, priėjo kitą dvarą ir pamatė savo seserį siuvant po langu. Sesuo jam sako:
– Kaip tu čia atėjai pas mane per tokias girias, per laužynus, per duobes?
Brolis jai sako:
– Per Dievo valią tai vis ateini.
Sako sesuo:
– Mano vyras arelis parlėks vakare, tai tave užmuš.
Brolis jai sako:
– Kad Dievas duos, tai mažu ir neužmuš. Užlįsiu kur už kačergų, tai mažu nematys.
Parlėkė vakare su šturmu, pasikratė an dvaro ir inėjo į paką jų. Ir sako jai:
– Sterva bestija, duok valgyt. Tu mane už vyrą nelaikai, čia tu kitus prilaikai, čia žmogiena smirda.
Ji pradėjo verkt. Ir jis jai sako:
– Cit, neverk, aš šiande labai piktas buvau, tai už tai teip bariausi.
Ji jam sako:
– Kad mano brolis, švogeris ateitų, ar priimtum už švogerį?
Arelis sako:
– Kad tik ateitų, priimt priimčia.
Štai ir ineina švogeris. Pasisveikino su areliu. Ir davė jam valgyt, pavalgė. Ir švogeris jam sako:
– Dabar aš radau visas savo seseris. Tai dabar niekur neisiu.
An rytojaus sulėkė visi švogeriai į vieną vietą, į arelio dvarą, ir jie pradėjo šnekėt:
– Kur dabar mes jam gausim pačią?
Sakalas sako:
– Aš žinau mergą, turi pusę karalystės, tai jis ją galėtų ženytis.
Grifas sako:
– Aš žinau našlę, turi tris vaikus ir pusę karalystės, tai jis ją galėtų imt.
Arelis sako:
– Ką jūs šnekat! Nieko neišmanot. Aš žinau mergą, turi cielą karalystę. Kas ją parvajavos, tas ją paims už pačią.
Arelis jam sako:
– Nusipirk kanklių kančiuką ir pasikišk po ploščium, ir tu jai suduosi drūčiai, tai tu ją apvajavosi.
Davė jam lekajų ir porą arklių, ir užsisėdo ir nujojo pas tą mergą. Ir jis užjojo ant dvaro. Ir ta merga išeina ir sako:
– Kas čia toks smarkus atjoja? Mažu ais su manim ant vainos?
Ir jis norėjo su jąj pasisveikyt. Ale ji vis sako:
– Aime ant vainos!
Ir jis bet prisiprašė ir pasisveikino su tąj merga. Ir jis jai pagriebė už plaukų ir ėmė mušt. Davė, mušė, kiek tik jai lindo. Ir jis ją bet apvajavojo.
Vieną nedėlią apsiženyjo, ir šventą dieną išėjo į bažnyčią. Ir padavė jam raktus ir sakė:
– Kur tik tu nori, tę vaikščiok, tik neik į tą kamariukę, kur su šniūreliu užrišta.
Ale jis jos bet neklausė. Išvaikščiojo po visas kamariukes, neturėjo ką veikt ir inėjo į tą kamariukę. Rado dvylika galvų ir vieną žmogų, ant kriukių pakabytą. Ir jis jo prašė, kad jis jam duotų nor sklėnyčią alaus. Ir jis tuoj nubėgo ir atnešė jam alaus. Jis išgėrė ir jo prašėsi, kad jį paleistų no kriukių. Ir jis jį paleido. Tas buvo be dūšios karalius. Ir tas be dūšios karalius pasiėmė kučėrių ir įsisėdo į karietą ir važiavo pasitikt jo tos pačios. Ir įsisodino į karietą ir važiuoja. Tas karaliaus sūnus užsisėdo an arklio ir ėmė jį vyt. Pavyjo tą be dūšios karalių ir sakė jam:
– Stok*, be dūšios karaliau! Aisim an vainos.
Išlipo be dūšios karalius, ir ėmė muštis. Mušėsi, mušėsi, ir tas be dūšios karalius jam nukirto guzikus ir su šoble įrėmė į šoną. Ir įsisėdo į karietą ir vėl važiuoja. Tas karaliaus sūnus ėmė jį vyt ir pasivyjo ir sako:
– Stok, be dūšios karaliau!
Karalius išlipo iš karietos ir ėmė su juo muštis. Mušėsi, mušėsi, tas be dūšios karalius jam guzikus nupjovė ir į šoną su šoble įrėmė ir jam sako:
– Pirmą sykį vajavojomės, tai aš tau dovanojau, ką tu man davei alaus. Antrą sykį vajavojomės, tai aš tau dovanojau, ką tu mane no kriukių paleidai. O trečią sykį jau aš tau nedovanosiu, užmušiu įsmert.
Bet tas karaliaus sūnus neklausė jo ir vėl pradėjo vyt. Pasivyjo be dūšios karalių ir sako:
– Stok, be dūšios karaliau! Aisim ant vainos.
Išlipo karalius iš karietos, ir pradėjo muštis. Mušėsi, mušėsi, ir jam guzikus nupjovė ir galvą jam nukirto ir sukapojo visą į šmotelius*. Pati jam sako:
– Pavelyk man nor tuos šmotelius* į skariukę susirišt ir parsivežt namo.
Pavelyjo karalius, ir ji susirišo ir įsidėjo į karietą ir nuvažiavo.
Tas jos lekajus paėmė titnagą ir su tom plunksnom pertraukė per titnagą, ir atlėkė visi trys švogeriai.
– Tu durniau, kodėl mum pirma nesakei? Kaip jau dabar sukapojo, tai tu mumi pasakei.
Ir jie sudėjo tuos šmotelius į krūvą ir nuėjo į girią ir rado vanagus. Ir arelis tam vanagui sako:
– Aik parnešk man gydinčio ir gyvančio vandenio.
Tas vanagas nulėkė, ale jis negalėjo prieit prie to vandenio: tę buvo didelė varta, kūrenosi ugnis aplinkui tą ažerą. Pasėmė vandenio iš ravo ir parnešė ir padavė tam areliui. Arelis sako:
– Tai ne toks vanduo, kaip tenai tam ažere.
Ir jis nusuko galvą to vanago vaikui ir sako jam:
– Dabar ir tu turi ait parnešt vandenio ir dėl savo vaiko.
Ir nulėkė vanagas vėl į tą ažerą, ir jis negali prieit. Ale bet jisai per tą ugnį įlėkė, pasisėmė vandenio ir vėl nulėkė pas tą arelį. Ir paėmė arelis tą jo vaiką, užpylė vandenio gydinčio, ir prigyjo galva, įpylė į gerklę gyvančio vandenio, ir vanagėlis išgyjo. Paskui gražiai sukrovė tuos šmotelius, užpylė vandenio, ir sugyjo, įpylė vandenio į gerklę, ir pasidarė gyvas. Ir jam sakė:
– Aš tep gražiai miegojau, mane iš miego prikėlei.
Arelis sako:
– A, tu gražiai miegojai!.. Buvai sukapotas į mažus šmotelius.
Ir sulėkė visi švogeriai ir sako jam:
– Aik tu pas tą karalių, ar tu neišklausi, kur dūšia jo būva. – Ir tie švogeriai sakė jam: – Sakykis tu, kad tu ėsi medinčius*, kad tu gali privaryt pilną tvartą paukščių.
Ir nuėjo pas tą karalių ir sako:
– Mažu priimsi mane būt: aš esiu medinčius, galiu privaryt pilną dvarą paukščių.
Ir jam sakė:
– Gali būt.
Ir jis išėjo an lauko ir atėjo su šturmu, atidarė tvarto duris ir privarė pilną tvartą paukščių. Ir jis nusiuntė lekajų pažiūrėt, ar daug privarė paukščių. Nuėjo lekajus į tvartą, pažiūrėjo, kad pilnas tvartas paukščių. Ir tas karaliaus sūnus užgrajino an dūdukės, ir išgirdo jo pati ir pasakė: „Turbūt mano vyras teip grajina, katrą sukapojo“. Ir ji išėjo pas jį ir sako:
– Badai tu ėsi mano pats.
Jisai jai sakė:
– Tai aš ėsu tavo pats.
Ir jis jai liepė klaust, kur to karaliaus dūšia būva. Ir ji nuėjo pas karalių ir sako:
– Kur mano vyro dūšia, tai ir mano turi būt.
Karalius jai sakė:
– Ana tvarte jautis yra, tai tę mano dūšia.
Nuėjo karaliaus pati pas tą jautį ir ėmė jo prašyt, kad atiduotų jai dūšią. Nuėjo karaliaus pati pas jį ir sako:
– Kur mano paties dūšia, tai ir mano turi būt.
Karalius jai pasakė:
– Mano dūšia yra tę tam ažere, ir tam ažere akmenas, tam akmeny zuikys, tam zuiky antis, toj anty kiaušinis, tai tę mano dūšia.
Ir ji pasakė tam medinčiui, kur jo karaliaus dūšia. Ir ji jam davė daug pinigų ir valgio. Ir jis nuėjo pas tą ažerą. Jis negali per tą ažerą pereit, jis ėjo aplink, ėjo ėjo, suvalgė savo visą valgį. Jis neturėjo jau daugiaus ką valgyt. Ir jis ėjo toliau, sutiko šunį. Tas šuva sako:
– Nešauk tu mane, aš tau didelė pagelba* būsiu.
Ir jis jo nešovė ir ėjo toliau. Pamatė medy vanagus, ir jis įlipo ir norėjo išimt. Vanagas jam sakė:
– Tas mano vaiks bus tau didelė pagelba, tu jo neimk.
Ir jis vėl išlipo iš to medžio ir ėjo toliau. Pamatė didelį labai vėžį, ir jis norėjo nor jo vieną pirščiuką nusukt ir suvalgyt. Ir tas vėžys jam sakė:
– Neimk tu to pirščiuko, bus tau jis didelė pagelba.
Ir jis jam nieko nedarė. Ėjo toliau, pamatė žmonių palei ažerą, ir nuėjo jis pas tuos žmonis ir sakė jiem:
– Ar neturit jūs parduot man nor biskį duonos?
Jie sakė:
– Nedaug duonos turim. Kiek turėsim, tiek tau duosim.
Ir jam davė. Suvalgė jis tą duoną ir jiem vėl sako:
– Ar jūs negalėtumėt išimt tą akmenį?
Ir jie jam sakė:
– Mes galėsim išimt.
Ir jis davė jiem daug pinigų, ir jie nuplaukė pas tą akmenį.
Sušaukė visas žuvis. Ale da viena žuvis neateina. Ir ji atbėgo, ir jie klausė jos:
– Kur tu buvai tep ilgai?
Jijė jiem sakė:
– Aš paklydau, tai už tai tep ilgai neatėjau.
Ir jie paėmė tą akmeną ir nunešė ant krašto. Ir jis tą akmeną permušė, ir išbėgo zuikys. Tas šuva zuikį pagavo, perplėšė, ir iš to zuikio išlėkė antis. Ir vanagėlis pagavo tą antį ir perplėšė, ir išpuolė kiaušinis. Tas kiaušinis įpuolė į ažerą, ir vėžys tą kiaušinį išnešė ir jam padavė.
O jau tas karalius serga. Ir jis nuėjo pas tą karalių ir jam sakė:
– Tu man smertį padarei, tai aš tau padarysiu smertį.
Ir tas karalius prašėsi jo, kad jam dovanotų, ir jis sakė:
– Aš nedovanosiu, aš tau turiu galą padaryt.
Mušė jis į žemę tą kiaušinį, ir tas karalius no lovos nuvirto ant žemės ir negyvas buvo. O jis su savo pačia parvažiavo namo, kur jie pirma buvo, ir jie tę gėrė ir valgė.

FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas

FIKSAVIMO METAI: 1880

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pajiesys, k., Garliavos apylinkių sen., Kauno r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO APLINKYBĖS: K. Brugmano pastaba: papasakojo jaunas vyriškis A iš Pajiesio k., Garliavos apyl., 1880 m.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 267-274, Nr. 112
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 112
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 192-197
Litauische Volkslieder und Märchen aus dem Preussischen und dem Russischen Litauen / gesammelt von A. Leskien und K. Bruckman. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1882.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės (sutrumpinta). Paaiškinimai: s y k į – orig. rozą seseries – orig. išn. {vokiškai) Turi reikšti: „priklauso man ir tavo seseriai“. Plg. tėvas motina = tėvas ir motina s t o k – orig. stoj į šmotelius – orig. ant kavalkų šmotelius – orig. kavalkus medinčius – orig. strielčius p a g e lb a – orig. pamačis

Atgal