NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9032&OId=6229

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo senas diedas, tas turėjo vieną sūnų. Jis užaugino vaiką didelį ir išleido į vaiską. Tas vaikas jo mokėjo daug šnekų.
Vieną sykį* vaiske ėjo du aficėrai ir šnekėjo terp savę. Ale jie šnekėjo ne tąj kalba, kap mes kalbam, ale kitoniška kalba. O tas vaikas to diedo mokėjo ir tą kalbą. Tiedu aficėrai šnekėjo, kad pas vieną kupčių yra labai graži duktė, kad už vieną pažiūrėjimą užmoka šimtą tūkstančių raudonųjų. O tas vaikas to diedo girdėjo šnekant ir ėmė sakyti:
– Kad aš turėčia šimtą tūkstančių raudonųjų, tai aš už pačią sau paimčia.
Tie aficėrai nuėjo pas karalių ir ėmė skųstis apė save, kad
– Tas ir tas žalnėrius mumi grubijonyjo: mes sakėm, kad už vieną pažiūrėjimą duoda šimtą tūkstančių raudonųjų, o tas žalnėrius sakė, kad jis už šimtą tūkstančių raudonųjų pasiims sau už pačią.
Karalius pasakė tiem aficėram:
– Kad jis teip sako, tai jūs man jį pašaukit.
Atėjo žalnėrius pas karalių. Klausė žalnėriaus karalius:
– Tu sakei, kad tu tą kupčiaus dukterį už pačią paimsi?
Žalnėrius sako:
– O kaip, aš paimsiu! Ale man turi duot tris šimtus tūkstančių raudonųjų, ba ji prašo šimtą tūkstančių raudonųjų už vieną pažiūrėjimą. O man reikia nor ant kelio du šimtu tūkstančių raudonųjų.
Davė karalius tris šimtus tūkstančių raudonųjų ir sakė:
– Į metus turėsi pareit su pačia.
Išvažiavo maskolius pas tą kupčiaus dukterį. Nusipirko sau gražių drabužių. Pasisamdė pas tą kupčių kvatėrą, jam davė kupčius kvatėrą šalia savo tos duktės ir suderėjo už nedėlią, ką kvatėroj prabus, du šimtu raudonųjų.
Sykį nuėjo maskolius pas tą kupčiaus dukterį, kur jijė šoko tancių. Ale jijė tuo sykiu įėjo į kamarą, kur ją vis užrakina. Maskolius tada jos nerado, tiktai rado tą kupčių. Jiedu pasišnekėjo su kupčium. Maskolius nuėjo sau į stanciją ir atsisėdo. Ale jis norėjo pamatyt tą kupčiaus dukterį. Jis tam kupčiui davė šimtą raudonųjų, kupčius įleido pas dukterį savo pasišnekėt. Pasišnekėjo jiedu abudu. Duktė liko stancijoj, o maskolius išėjo į savo stanciją.
Sykį vieno karaliaus sūnus atėjo pasišnekėt pas tą kupčiaus dukterį ir paprašė, kad juodu abudu leistų į sodą pasivaikščiot. Išėjo jiedu abudu į sodą. Ir tas maskolius sykiu inėjo. Ta duktė kupčiaus norėjo su juo ženytis: jiedu šnekėjo su tuo karalaičiu, o maskolius girdėjo.
– Ateik, – sako ta kupčiaus duktė, – nakčia dvyliktą adyną, tai mudu daugiau pasišnekėsim. Ale tavo dziegorius su mano netinka. Nueik į miestą, duok šimtą raudonųjų ir gausi ziegorėlį. Kaip ateisi pas mane, berk į langą su žirniais, tai aš tau atidarysiu langą.
Maskolius tai vis girdėjo. Nuėjo maskolius į miestą, davė šimtą raudonųjų ir gavo ziegorėlį. Kaip buvo dvylikta adyna, maskolius pirma karalaičio atėjo, bėrė į langą su žirniais. Duktė kupčiaus išgirdo, atidarė langą ir įleido maskolių. Užsidarė jiedu langą. Kupčiaus duktė sako:
– Siek į kufarėlį, rasi pinigų.
Maskolius atsidarė kufarėlį ir ėmė pinigų. Prisikimšo bumaškų už ančio į kešenius, į čebatus, iškimšo jisai pusę kufarėlio pinigų. Atėjo tuo tarpu karaliūnaitis, bėrė su žirniais į langą. Kupčiaus duktė į maskolių sako:
– Kas tai dabar čia yra?
Ale kupčiaus duktė maskoliaus nepažino: mislino, kad įsileido karaliūnaitį.
– Imk, – sako kupčiaus duktė, – čia po lova yra jenarolas.
Maskolius sako:
– Turbūt kad tas po sodą mumi vaikščiojo.
Paėmė tas maskolius tą viedrą ir liejo ant akių: karaliūnaitis užkeikė ir nuėjo. Maskolius nuėjo į savo stanciją ir atsigulė miegot.
Kitą vakarą skaitė maskolius pinigus iki per naktį. Ta kupčiaus duktė vis girdėjo, kad maskolius skaito vis pinigus. Teipgi jau jis ir kitą vakarą pradėjo skaityt pinigus, skaitė, skaitė per visą naktį. Iš ryto kupčiaus duktė pasakė kupčiui, kad tas kvaternykas neduoda jai miegot. Kupčius atėjo pas maskolių ir sako:
– Tu nor teip neskaityk labai garsiai pinigų, ba mano duktė negali miegot.
Iš ryto maskolius pabarstė pinigų ant aslos. Atėjo iš ryto kupčiaus tėvas, pamatė, kad an aslos pinigų pribarstyta. Parėjo pas savo sūnų namo ir pasakė, kad tas pons daug pinigų turi. Duktė ėmė tėvo prašytis, kad jai jį duotų vest. Kupčius pasakė dukteriai:
– Kad nori, tai imk ir vesk.
Sykį pašaukė kupčius tą maskolių ir liepė maskoliui ait pas jo dukterį pasišnekėt. Nuėjo maskolius pas kupčiaus dukterį, pasišnekėjo jiedu su kupčiaus dukteria. Susišnekėję ir apsiženyjo.
Nuvažiavo jiedu pas karalių. Maskolius apsivilko šinelium ir nuėjo pas karalių. Karalius sako į maskolių:
– Nu, ar jau apsiženyjai?
Maskolius sako:
– Apsiženyjau.
Susirinko daug aficėrų ir sustojo in ailę. Maskoliui liepė užgert. Užgėrė jisai mažesnį. Visi pradėjo užgert, viens vis aukštyn. Maskolių vis vienais rūbais apvelka, o kitus nuvelka. Ant galo užgėrė ir patį karalių. Karalius tam maskoliui davė pusę karalystės, pusę savo namų ir pastatė ant visų senatų karalium.
Davė jam kočę, ir važiavo jisai savo tėvo atlankyt. Važiavo daug kelio ir važiavo į vieną karčemą, rado žmogžudžių*. Žmogžudžiai karalių nuvilko nuogą ir paleido. Tas karalius buvo žalnėrius, kur apsiženyjo kupčiaus dukterį. Tas karalius nuogas nuėjo pas tėvą. Tėvas sako:
– Ką tu užsipelnei slūžydamas pas karalių? Nuogas parėjai!
Išvarė tėvas ožkų ganyt.
Ta kupčiaus duktė laukė, laukė, nesulaukė parvažiuojant namo. Užsikinkė ketvertą arklių į kočę ir nuvažiavo paties ieškot. Važiavo, važiavo, privažiavo karčemą. Išvyjo žmogžudžius iš karčemos. Pamatė pati karaliaus drabužius ir ėjo ieškot paties. Pati pamatė, kad pats pagiry ožkas gano. Ėjo su vaisku pas karalių, apvilko patį drabužiais, įsodino į kočę ir parvažiavo namo į savo karalystę.

FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas

FIKSAVIMO METAI: 1880

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pajiesys, k., Garliavos apylinkių sen., Kauno r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO APLINKYBĖS: K. Brugmano pastaba: papasakojo jaunas vyriškis A iš Pajiesio k., Garliavos apyl., 1880 m.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 281-284, Nr. 117
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 117
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 202-204
Litauische Volkslieder und Märchen aus dem Preussischen und dem Russischen Litauen / gesammelt von A. Leskien und K. Bruckman. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1882.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: palyg. Nr. 121 (suambrinta visiškai). Paaiškinimai: sykį – orig. rozą žmogžudžių – orig. razbainykų

Atgal