NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9033&OId=6230

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo diedas ir boba, neturėjo jiedu vaikų. Nuėjo diedas in girią malkaut ir pamatė medyje lizdą. Diedas įlipo į medį, paėmė lizdą su dvylika kiaušinių ir parsinešė namo. Ir sako bobai:
– Dabar tu, boba, sėsk an tų kiaušinių ir sėdėk.
Boba sėdėjo keturis mėnesius an tų kiaušinių ir išperėjo vienuolika vaikų, o dvyliktas nebuvo išsiperėjęs. Tai diedas bobai liepė da sėdėt keturis mėnesius. Ale boba nenorėjo sėdėt, jau jai nusibodo ant kiaušinių sėdėt. Diedas paėmė botagą ir bobai davė per pečius, ir boba turėjo sėdėt an to vieno kiaušinio. Boba sėdėjo dar keturis mėnesius ir išperėjo tą vieną kiaušinį. Tai jie, diedas ir boba, tą paskutinį vaiką praminė Pagramdukas.
Kaip užaugo visi dvylika vaikų, tai nupirko diedas visiem dvylika vaikų po arklį. Ale ėmė tų vaikų arkliai kūst. Tai diedas liepė sūnam dabot, ar kas neišsemia avižų.
Vieną naktį išėjo vyriausias vaikas pas arklius gulėt. Ir nuėjo pas arklius, atsigulė ir užmigo, ale jis nieko nematė. Atėjo į stubą iš ryto, ir klausė diedas sūnaus:
– Na, o ką gi matei?
Sūnus sakė:
– Aš nieko nemačiau.
Kitą naktį išėjo kitas vaikas dabot. Ale jis teipgi, kaip ir anas, nieko nematė. Teip ir visi vienuolika vaikų nieko nematė.
An galo parėjo ir Pagramdukui ait dabot. Ale Pagramdukas turėjo gaidį ir katę. Nusinešė Pagramdukas gaidį ir katę į tvartą. Gaidys ir katė sako:
– Tu gulk, o mes, jei kas bus, tai mes tau pasakysim.
Pagramduks atsigulė, o gaidys užlėkė an ėdžių ir atsitūpė. O katinas palindo po loviu. Tuojaus vidurnakty atbėgo šyvas arklys ir ėmė spirt visus arklius, nuspyrė visus arklius ir ėmė ėst avižas. O gaidys ir katė nulėkė pas Pagramduką ir ėmė draskyt, ir Pagramdukas atsikėlė ir pagavo tą arklį. Ale tas arklys ėmė prašytis, kad jį paleistų. Ale Pagramdukas nenorėjo leist. Arklys sakė:
– Aš tau duosiu savo plaukų. Kaip tu mane pašauksi: „Šyvute“, – tai aš tuoj čia būsiu.
Ir prižadėjo daugiaus pas jų arklius neit, ir Pagramdukas paleido. Nuėjo į stubą, klausė diedukas:
– Ką matei?
– Aš mačiau, ale paleidau.
Tėvas sakė Pagramdukui:
– Kam tu jį paleidai?
– Užtatai aš jį paleidau, kad jis prisižadėjo daugiaus neit; tai aš jį už tai paleidau.
Vieną sykį* nuėjo diedukas pažiūrėt arklių – arkliai jau buvo gražūs.
Ir diedukas išleido savo vienuolika vaikų į vaiską. O Pagramduką norėjo pasilikt sau už lekajų. Pagramdukas pradėjo prašytis pas dieduką, tai diedukas leido ir davė Pagramdukui tokią kūdą kumelę. Ir Pagramdukas išjojo. Nujojo į galą lauko ir nusėdo no kumelės ir paėmė už vuodegos ir iškratė kaulus, o skūrą pasiėmė ant pečių ir nešasi. Biskį paėjo ir truktelėjo tuos plaukus ir pašaukė šyvutę. Tai tuojaus šyvutė ir čia buvo. Ale šyvutė Pagramdukui sakė:
– Apvilk mane su tąj skūra.
Pagramdukas apvilko tą šyvutę ir užsisėdo an tos šyvutės ir nujojo. Jojo, jojo ir pasivyjo savo brolius. Broliai sakė:
– Mum tėvas nedavė tokį arklį, ale jam davė.
Ir jie visi dvylika vyrų jojo ir prijojo karčemą, nės jau buvo labai tamsu. Ir inėjo į tą karčemą ir apsigulėjo, o arklius pastatė į stoinią. O toj karčemoj buvo šinkarka ragana, ir davė jiem visiem dvylika vaikų po lovą ir po mergą. Vyrus paguldė no krašto, o mergas no sienos. Ale Pagramdukas išgirdo, kas ten stoinioj baldojasi. Nuėjo Pagramdukas pažiūrėt į stoinią, arklys Pagramdukui sakė:
– Jum nori šita boba ragana galą padaryt. Jumi no krašto kaip paguldys, tai tu nustumk mergą no krašto, o tu atsigulk no sienos, ir visus brolius teip pertaisyk.
Ale da jie ilgai negulė, vis boba štukas rodė: kad ant stalo kanklus padeda, tai patys grajina, o kačiukai su čebatu šoka. Ir potam boba sakė vyram:
– Aikit jau dabar gult.
Ir nuėjo visi gult, ir paguldė boba vyrus no krašto, o mergas no sienos ir užgesino lempą. Ir ilgai netrukus Pagramdukas permainė: visus vyrus paguldė no sienos, o mergas no krašto. Ir tuojaus atėjo boba ir visom mergom nukirto galvas, išgėrė kraują ir pasakė:
– A, tai svečių kraujo atsigėriau!
Pagramdukas tuojaus prikėlė vyrus, ir išjojo. Boba iš ryto atėjo pažiūrėt ir pamatė, kad visos mergos išpjautos, o vyrų nėra. Ir boba ėmė vyrus vyt ir pasivyjo netoli ažero. Pagramdukas su visais savo vyrais įlindo į ažerą, ir boba sakė:
– Pagramduk, ar tu čia?
Pagramdukas sakė:
– Aš čia.
– Ar tu mano dukteris iš svieto išvarei?
– Ne aš, ale per mano priežastį*.
Boba klausė:
– Ar būsi pas mane?
Pagramdukas sakė:
– Būsiu.
Ir boba nuėjo namo. O vyrai išlindo iš ažero ir nujojo pas karalių.
Karalius visus vienuolika vyrų pastatė žalnieriais*, o Pagramduką – vyresniuoju ant visų brolių. Broliai ant Pagramduko supyko ir nuėjo pas karalių ir sakė:
– Mes, atjodami per svietą, matėm tokias muzikas, kad kankliai vieni grajina, ant stalo padėti.
Ir karalius klausė:
– Ar tu negalėtum parnešt?
– Aš negalėčia parnešt, mūs brolis Pagramdukas tai galėtų parnešt.
Karalius sakė:
– Pašaukit man jį.
Pašaukė Pagramduką. Pagramdukas atėjo, ir karalius sakė:
– Aik parnešk tais muzikas, kur jūs atjodami matėt.
Pagramdukas ėmė verkt ir nuėjo pas arklį. Ir arklys klausė:
– Ko tu verki?
– Man karalius liepė ait parnešt tais muzikas, kur mes matėm.
Arklys sakė:
– Tu parneši. Kaip nujosi pas tą raganą, tai prašyk išvirtų kiaušinių: tai ji bėgs parnešt į kaimą, tai tu tuoni tarpu pasiimsi kanklius ir kačiukus ir čebatą ir parneši karaliui.
Ir nujojo į tą karčemą pas tą raganą. Ragana klausė Pagramduko:
– Ar tu nori ko, ponuti, valgyt?
Žalnierius sakė:
– Nieko nenoriu, dabar iš lazarėtos išleido ir liepė daugiau nieko nevalgyt, kaip tik virtų kiaušinių.
Boba sakė:
– Aš bėgsiu parnešt į kaimą.
Tai Pagramdukas pasiėmė kačiukus, kanklius ir čebatą ir išjojo.
Boba parbėgus nerado Pagramduko. Ji pažiūrėjo, kad jau nėra kačiukų, čebatų ir kanklių. Tai ji pradėjo vyt ir pasivyjo netoli ažero. Pagramdukas įlindo į ažerą. Ir boba klausė Pagramduko:
– Ar tu, Pagramduk, čia?
Pagramdukas sakė:
– Aš čia.
– Ar tu mano dukteris iš svieto išvarei?
– Ne aš, ale per mano priežastį.
– Ar tu kanklius pavogei?
– Aš.
– Ar tu kačiukus pavogei?
– Aš.
– Ar tu čebatą pavogei?
– Aš.
– Ar būsi pas mane?
– Nebūsiu.
Boba norėjo išgert ažerą. Gėrė, gėrė ir trūko. Pagramdukas išlipo iš ažero ir nujojo pas karalių. Karalius sakė Pagramdukui:
– Parodyk tais muzikas.
Pagramdukas padėjo kanklius ant stalo ir kačiukus ir čebatą, ir kankliai pradėjo grajyt, kačiukai šokt ir čebatas. Karalius, tai pamatęs, kad tai graži muzika, tai Pagramdukui sakė:
– Tai aš tau duosiu už tai šimtą tūkstančių rublių ir pastatysiu senatą.
Ir karalius suprašė daug ponų pažiūrėt muzikos, ir suvažiavo daug ponų. Padėjo kanklius ant stalo, ir pradėjo grajyt, kačiukai su čebatų pradėjo šokt.
Potam karalius pradėjo šnekėt:
– Kad kas mano dukterį parvestų, tai aš tam duočiau ją per pačią.
Tai išgirdęs, Pagramdukas nuėjo pas arklį ir klausė, ar negalėtų* parvest tą dukterį. Arklys sakė:
– Galima*.
Nuėjo Pagramdukas pas karalių ir sakė:
– Aš galiu parvest tavo dukterį.
Ir karalius sakė:
– Ar daug tau ko reikia?
Pagramdukas sakė:
– Man reikia tūkstantį bačkų smalos ir tūkstantį bačkų pjaulų.
Karalius tuojaus jam pristatė*. Ir Pagramdukas nujojo pas tą dukterį, ir liepė arklys, kad bačkas visas sustatytų ant žemės. Tai sustatė, ir arklys visas parvertė bačkas ir ėmė voliotis. Ir paskui liepė Pagramdukui užsisėst ant arklio. Pagramdukas pasistatė kopėčias ir užsilipo ant arklio ir nujojo prie to kalno ir šaukė tą karaliaus dukterį. Ir atidarė duris ir inleido Pagramduką. Ir toj merga liepė jos arklius prajodyt. Pagramdukas visus arklius pailsino ir sakė jai:
– Dabar sėskim ant mano arklio.
Užsisėdo abudu ant arklio ir nujojo pas karalių. Ir karalius liepė su juo ženytis, ir nuvažiavo in šliūbą. O karalius Pagramdukui davė pusę savo karalystės.

FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas

FIKSAVIMO METAI: 1880

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pajiesys, k., Garliavos apylinkių sen., Kauno r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO APLINKYBĖS: K. Brugmano pastaba: papasakojo jaunas vyriškis A iš Pajiesio k., Garliavos apyl., 1880 m.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 284-289, Nr. 118
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 118
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 205-208
Litauische Volkslieder und Märchen aus dem Preussischen und dem Russischen Litauen / gesammelt von A. Leskien und K. Bruckman. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1882.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės. Paaiškinimai: sykį – orig. rozą priežastį – orig. pričynią žalnieriais – orig. maskoliais galėtų – orig. možnėtų galima – orig. možna pristatė – orig. išn. (vokiškai). Nuo čia pasakotojas yra trumpinęs

Atgal