NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9037&OId=6234

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas karalius, turėjo tris sūnus. Tie jo sūnai išėjo in girią ant medžioklės*. Du sugrįžo namo, o vie­nas paklydo. Vaikščiojo penkias dienas nevalgęs, išalkęs, rūpestį turėjo, kaip jis galėtų iš tos didelės girios išeit.
Ale teip beidams per girią, pamatė lauką vidury tos didelės girios, rado tenais palocius. Intėjęs nieko nera­do. Išvaikščiojo po visus pakajus*, niekur gyvo žmo­gaus nerado. Atėjęs į vieną didelį pakajų, rado stalą, an to stalo buvo gert ir valgyt, ko tik norėjo. Kaip pavalgė, tuojaus viskas no stalo prapuolė. Čia jis bevaikščiodams sulaukė ir vakaro. Klauso, kad ateina koks žmogus. Klausė tas senas diedas:
– Ko tu čion vaikštinėji po mano dvarą?
Sako karaliūnaitis:
– Aš paklydau toj girioj. Dabar noriu nors slūžbą gaut.
Atsakė tas diedas:
– Gausi pas mane slūžbą. Niekur daugiau nedirbsi, tiktai pečių kursi ir arklį apčystysi ir malkas atsiveši, o valgyt atėjęs rasi vis, ko tik norėsi, an to stalo.
Jis ten, bekurdams pečių, klauso, kad kas vakaras parlekia tas diedas su liepsna. Vieną vakarą biskį prigesęs pečius buvo. Klauso, kad tas jo ponas ką tik parkrokia. Atėjęs pas savo berną, klausė:
– Kodėl pečius nelabai kūrinasis? Aš kaip tik galėjau parlėkt.
Prišokęs davė bernui per ausį.
Teip slūžbą pildė, kaip galėjo. Ėmė algos* po rublių ant dienos.
Vieną sykį prašnekėjo tas jo arklys, sako:
– Aik šę pas mane, ką tau pasakysiu. Sukrauk vi­sas malkas ant pečiaus ir prikišk pilną pečių. Ir paimk iš šėpos mano kamanas ir balną. Ir žiūrėk, ten rasi bu­telį su vaistais*, su toms išsitepk sau plaukus.
Kaip išsitepė, pasidarė plaukai no deimanto, teip ži­bėjo. Paskui užkūrė gerai pečių, kad net ir ta grinčia užsidegė. Dabar sako tas arklys:
– Paimk iš šėpos zerkolą, šepetį ir botagą, dabar sėsk ant manęs ir jok gerai, ba dabar ugnis gerai kūri­nasis.
Užsisėdo, jojo, perjojo su viena adyna tris žemes. Tas diedas parlėkęs nerado berno, pradėjo vyt. Arklys sako:
– Pažiūrėk atsisukęs, ar da nematyt to velnio. (O tas diedas buvo šėtonas.)
Atsisukęs pažiūrėjo, sako:
– Žiūrėk, matyt jau dūmas.
Vėl sako:
– Jok greitai.
Pajojęs galutį, vėl arklys sako:
– Pažiūrėk dabar, ar da toli.
– Jau, – sako, – suvisu netoli.
Sako:
– Mesk zerkolą.
Kaip numetė zerkolą, atjojęs tas diedas kaip tik užjojo an to zerkolo, tuojaus tik čiūkšt čiūkšt ir sugriuvo jo ark­lys. Atsisukęs tas šėtonas atgal jojo namo arklį pasikaus­tyti. Pasikaustęs arklį, vėl jojo. Vijosi savo berną: jam nė teip gailėjo to berno, kaip to arklio.
Tas bernas jau vėl perjojęs kelias žemes, arklys vėl sako:
– Paklausyk nulipęs žemyn, ar da negirdėt atjojant.
Nulipęs atsigulė ant žemės, pridėjęs ausį prie žemės, sako:
– Jau girdėt, ūžia žemė, turbūt jau atsiveja.
Tai arklys sako:
– Skubyk sėsk, vėl josim.
Užsisėdęs nujojo vėl gerą galą, vėl arklys sako:
– Pažiūrėk, ar da nematyt.
Pažiūrėjęs sako:
– Jau matyt ugnis, ale da toli.
– Tai da josim.
Vėl arklys sako:
– Pažiūrėk, gal jau netoli.
Atsisukęs pažiūrėjo, sako:
– Jau ko tik liepsna mūs negriebė, suvisu netoli.
Dabar arklys sako:
– Mesk šepetį.
Kaip numetė šepetį, pasidarė tokia giria, kad nė vuodas snapo negalėjo inkišt. Kaip prijojo tas diedas, šoko in tą girią – ėmė ir pasikorė. Teip tas diedas vėl atsisukęs namo jot kirvį pasiimt. Pasiėmęs kirvį, vėl atjojo in tą girią. Kaip ėmė medžius kirst, pasidarė sau kelią. Vėl jojo atgal namo kirvį padėt. Padėjęs kirvį, vėl vijosi. Jau karaliūnaitis buvo perjojęs kelias žemes, vėl arklys sako:
– Paklausyk, ar da negirdėt.
Atsisukęs pasižiūrėjo, sako:
– Jau atūžia.
– Na, tai skubyk jok.
Vėl pajojęs galą:
– Pažiūrėk, ar da nematyt.
Atsisukęs pažiūrėjo, sako:
– Jau ir ugnis matyt.
Tai dabar sako:
– Mesk botagą.
Kaip numetė botagą, pasidarė tokia didelė upė. Pri­jojęs tas diedas pradėjo vandenį gert. Gėrė, gėrė, jau baigia gert. Nusigando arklys ir tas karaliūnaitis. Jau tik dumblynas pasidarė – teip ir trūko tas diedas su savo arkliu.
Pajojęs karaliūnaitis toliau biskutį ant lauko už tos upės, arklys sako jam:
– Lipk žemyn, dabar jau nieko nebijok, jau tą šėtoną nužavinom. Aik čion į krantą, rasi lazdą. Su ta lazda duok in tą krantą, pasidarys tau durys.
Kaip uždavė su lazda, atsidarė durys. Intėjęs rado tokį dvarą karališką po žeme. Tenais invedė savo arklį po tuo krantu. Dabar arklys sako:
– Aik tu ten per lauką. Ką matyt sodas, tenais pa­klausk, ar tu negausi slūžbą. Ale jei gausi, tiktai manęs neužmiršk.
Nuėjęs prastai apsirėdęs buvo. Aina per sodą, pama­tė agrodnyks, klausia:
– Kur tu, žmogau, aini?
Atsakė:
– Ainu slūžbos ieškot.
– Na, tai gali pas mane gaut slūžbą. Nieko neveiksi dabar, tiktai takus gracevosi ir žemes veši šalin. Gausi sau arklį ir dirbk, o algos gausi an dienos du auksinu ir valgį.
Teip bedirbdams, ką gauna porciją, tai nesuvalgo, ale, vakaro sulaukęs, neša savo arkliui in tą pakrantę. Arklys dėkavoja, kad jo neužmiršta.
– Tiktai, – sako arklys, – dabok savo galvą, kad ne­pamatytų žmonės, koki tavo plaukai. – O vėl sako ark­lys: – Rytõ bus daugel karalių ir visokių karaliūnaičių ir bagotų kupčių suvažiavus, vis bus jaunikiai. Ale tu dirbk sode užduotą darbą. O tie jaunikiai an dvaro ka­raliaus bus sustatyti in vieną glitą. Tas karalius turi tris dukteris, ir ims kožna duktė obuolį deimanto in ranką ir ris. Nusiris pas katro jaunikio kojas, tai to jaunikio bus ta pana. Ale jauniausia už visas gražesnė. Tos jauno­sios obuolys risis pas tave int sodą. Kaip atsiris, tai tu pasimk ir insidėk in kešenių.
Kaip metė visos trys dukterys karaliaus, vienos ri­tosi po karaliūnaičio kojų, kitos ritosi po kažin kokio bagoto kupčiaus, o jauniausios ritosi pro visus, ritosi, ritosi tiesiog in sodą. Karalius labiau mylėjo jauniausią, žiūri, kur tas obuolys risis – nusirito tiesiog po to darbinyko kojų. Tas pasiėmęs išsidėjo in kešenių. Tuojaus padarė su visais veseliją, o tą darbinyką atskyrė in vieną pakajų* su jo pačia.
Po to nusidavimo pradėjo kilt kelios žemės ant to ka­raliaus. Vieną dieną išjojo karalius su savo žentais prieš neprietelius vajavot. O tas jauniausios duktės pats nuėjo int sodą, pasiėmė savo arklį, su katruo dirba, ir sako ka­ralius:
– Tau kito arklio neduosiu, kaip tik tą.
O jis užsisėdęs kaip tik pradėjo jot, tuojaus ir sugriu­vo. Palikęs tą, nuėjo pas savo arklį in tą pakrantę. Ark­lys sako:
– Imk greitai mano kamanas ir balną ir aprėdyk mane ir aik tu čion in pakajų, rasi drabužius ir šoblę, apsirėdyk, ir josim.
Kaip užsisėdo, visas žibėjo kaip saulė. Tuojaus iškilo ant oro, tai nulėkė ten, kur jo vuošvis vajavojo. Kaip pradėjo su savo šoble kirst, tuojaus visus išmušė, o ka­ralius jau vaisko tik biskį turėjo, tuojaus jis anuos iškirto. Vuošvis ir žentai pradėjo rėkt:
– Dievas, Dievas mums padėjo apvajavot!
Norėjo jį pagaut, ale tas iškilo ant oro ir nulėkė.
Kitą dieną da daugiau žemių pradėjo ant jo kilt. Visi jojo ant vainos. O jis sako:
– Tėveli, leisk ir mane ant vainos.
– Ką tu, durniau, josi ant vainos! Aš tau nė arklio neturiu. Ana skerdžius veža pelus, tai gali imt tą arklį ir jot.
Tas pasiėmęs tą arklį užsisėdo, pradėjo jot – tuojaus jo arklys parpuolė. Jis, pasiėmęs už vuodegos, ant pečių užsimetė ir nusinešė int sodą. Visi šitie nujojo ant vainos, o jis sode pasiliko. Ale, nuėjęs pas aną savo arklį in tą pakrantę, vėl apsirėdė, kaip jam arklys liepė. Tuojaus iškilęs ant oro, nulėkė ten an tos vainos, pradėjo kirst, tuojaus vėl visus išmušė. Vėl norėjo pagaut, sakydami:
– Dievas, Dievas ant vainos padėjo.
Ale nesugavo, bo tas ant oro iškilo.
Namo parėję, šneka terp savęs:
– Kas tas do vienas, ką mums tep gerai padeda ant vainos?
Kitą dieną da daugiau žemių pradėjo kilt. Karalių šau­kia ant pleciaus, vėl visi rengėsi ant vainos. Ale ir šitas nor jot, ale vuošvis nenor duot jam arklio, sako:
– Ana piemuo malkas veža, gali tą imt.
Jis užsisėdęs pajojo per dvarą ir parpuolė su savo arkliu. Palikęs nuėjo int sodą, iš sodo vėl pas tą savo ark­lį in tą pakrantę. Arklys liepė gražiai apsirėdyt, da gra­žiau kaip anuos du sykiu*. Užsisėdęs iškilo an oro ir nu­lėkė. Kaip pradėjo kirst – iškirto visą vaiską. Ale ir jam perkirto koją. Tuojaus karalius, paėmęs savo skariukę, katroj buvo vardas ir pravardė, užrišo jam koją. Dabar, insodinęs in savo vežimą, vežėsi namo. Ale arklys sako:
– Laikyk ant manęs rankas uždėjęs. Kad jie ir pra­šys: „Duok, mes arklį parvesim“, – tai tu neduok, ale tu laikykis prie savęs. Kaip būsi pavažiavęs galutį, tuojau šok, ir nulėksim.
Teip ir padarė. Kad jie ir prašė „Arklį mes pavesim“, bet jis nedavė. Visi sakė:
– Dievas, Dievas!
Kaip šoko tas „dievas“ ir nulėkė. Parėjęs namo, atsi­gulė savo lovoj. O tie visi po vainai šneka, sako:
– Kas tas do viens? Ant tiek daug vainų mums pa­dėjo*, turbūt tikt buvo Dievas.
Karalius sako:
– Kad aš jį gaučia pamatyt, jeigu žmogus, tai aš jam žemę užrašyčia.
O buvo jis išvarytas in kitą galą gyvent ten. Gulėdams užmigo, ir išlindo jam keli plaukai pro jo kepurę. Pati, pažiūrėjus per durų skyliukę, žiūri, kas ten teip la­bai šviesu pakajuj yra. Intėjus pažiūrėjo, kad jos vyro plaukai toki. Pačiupinėjus plaukus, labai džiaugės iš tokio gražumo. O jis nemiegojo, tik teip užsimerkęs buvo. Pa­matė ir jo koją užrištą su jos tėvo skepetaite*. Nubėgus pasakė savo tėvui. Tėvas atbėgęs žiūr, kad tas pats, ką ten buvo ant vainos. Kokia ten linksmybė terp jų buvo! Ir tas arklys pavirto in žmogų, kur toj pakrantė buvo. Buvo karalius iš to dvaro, kur po tąj žeme buvo. Iškilo ant viršaus. Tas karaliūnaitis išgelbėjo save ir tą karalių iš tos peklos. Ale tas diedas buvo velnias ir tą karalių parnešęs pavertė in arklį. O dabar tas karalius atrado savo karalystę ir dabar vėl karaliauja, ir po šiai dienai karaliauja abudu, jeigu da nenumirė.

FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas

FIKSAVIMO METAI: 1880

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pajiesys, k., Garliavos apylinkių sen., Kauno r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 301-307, Nr. 122
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 122
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 219-223
Litauische Volkslieder und Märchen aus dem Preussischen und dem Russischen Litauen / gesammelt von A. Leskien und K. Bruckman. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1882.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: K. Brugmano pastaba: papasakojo jaunas vyriškis B iš Pajiesio k., Garliavos apyl., 1880 m.J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istori­nės (suambrinta). Paaiškinimai: medžioklės – orig. paliavonės visus pakajus – orig. visas stancijas a lg o s – orig. zoploto vaistais – orig. liekarstom p a k a j ų – orig. stanciją sykiu – orig. rozu padėjo – orig. pamačyjo skepetaite – orig. nosofka

Atgal