NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9043&OId=6239

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Slūžyjo bernas pas poną, ėmė algos an metų po tris skatikus. Kaip ateidavo metai, atėmęs no pono tris ska­tikus, įmesdavo in šulinį. Trejus metus praslūžyjęs, užslūžyjo devynis skatikus ir įmetė in tą šulinį. Kaip pa­sibaigė jo metai, žiūri bernas, kad jo devyni skatikai plaukia ant vandenio viršaus. Pasiėmęs tuos pinigus, ėjo keliu. Randa piemenis bemušant mažą šuniuką. Sako:
– Vaikučiai, kam jūs jį mušat? Parduokit man.
Piemenys sako:
– Gali ir dykai atsimt: mums davė jį gaspadorius užmušt.
Bet bernas atidavė tris skatikus ir išpirko šuniuką no smerties. Pasiėmęs ėjo toliau, rado bemušant piemenis katiną. Pagailėjo jam, sako:
– Vaikučiai, kam jūs mušat tą katinėlį? Parduokit man.
Piemenys sako:
– Gali imt ir dykai, mums padavė užmušt gaspadorius.
Bernas bet davė už tą tris skatikus. Pasiėmęs ėjo toliau, rado bemušant gyvatą piemenis. Klausia:
– Kam jūs, vaikučiai, mušat? Parduokit man.
Piemenys sako:
– Kam da tą brudą pirksi? Gali imt ir dykai.
Bet bernas užmokėjo ir čia tris skatikus ir ėjo toliaus. Nešasi su savim tą gyvatą, ale jo nekanda ta gyvata, guli ant rankų jam. Paėjus galą, prašnekėjo ta gyvata, sako:
– Mesk mane per kairį petį, o per dešinį atsižiūrėk.
Kaip metė per kairį petį, o per dešinį atsižiūrėjo, pa­matė, kad tokia graži pana pasidarė. Ir šneka aidami ke­liu, šneka jam pana:
– Aikim pas mano tėvą, ir prašyk no mano tėvo tokio akmeniuko, su tuo galėsi gerai gyvęt. Kaip tu, tą ak­meniuką insidėjęs in burną, švilptelsi, tai ko tu norėsi, tai vis tau stosis.
Nuėjo pas jos tėvą ir prašė užmokesties* už išgel­bėjimą jo dukters, ale nieko neprašė daugiau, tik to ak­meniuko. Bet jam ir atidavė.
Parėjęs namo, bernas da rado savo motiną gyvą. O jo motina gyveno netoli karaliaus miesto. Po kelių dienų susimislyjo ir nusiuntė savo motiną pas karalių, kad leis­tų už jo dukterį. Karalius davė kelis skatikus bobai, sa­kydamas:
– Boba durna, nežino nė ko klausinėt.
Ale bet karalius susimislyjęs pasakė bobai:
– Tegul tavo sūnus padaro su viena nakčia no tavo namų iki mano namų didelį kelią, sausą, ir kad būtų me­džiais kraštais kelio apsodyta, ir būtų jau su obuoliais, kad aš aidamas galėčia pasiskint – tai aš rytõ būsiu pas jį ant pietų.
An rytojaus žiūri karalius, kad jau yra kelias su me­džiais ir su obuoliais, net ir ant jo dvaro, kur nebuvo obuolių, dabar atsirado. Ir karalius atėjo pas jį ant pietų. Kaip jis paėmė tą akmeniuką, insidėjo in burną ir pamislyjo,. kad jam būtų palociai, gražesni kaip karaliaus, ir valgių čion būtų. Kaip švilptelė, tuojaus ir stojos. Bet karalius mislyjo, kad jam kokius monus in akis inleido, bet jam dukterį nedavė.
Ale sako tas bernas vėl savo motinai:
– Aik vėl pas tą karalių. Tegul man duoda dukterį savo, sakyk jam.
Motina ir nuėjo. Karalius sako:
– Tegul tavo sūnus stoja su manim rytõ ant vainos.
Motina parėjus pasakė sūnui. Sūnus, rykmety atsikėlęs, insidėjo tą akmeniuką in burną. Kaip švilptelė ir pamis­lyjo, kad jam čion būtų vaisko kiek gana, tuojaus ir sto­jos. Su karalium išėjo ant vainos, bet karalių apveikė, ir karalius davė savo dukterį jam.
O jis gyveno su savo pačia toj grinčiukė. Kaip atei­davo čėsas valgyt, tai jis ima, ima tą akmeniuką in bur­ną, švilpdavo, kad jam būtų valgymo. Kaip pavalgydavo, ir vėl viskas prapuldavo. Bet jo pati dažinojo, kad jis turi tokį akmeniuką. Ėmė pavogė ir nunešė, savo tėvui padavė. Kaip tėvas pabandė*, kaip jis gali su tuo akme­niuku ką daryt, tai vėl ant vainos šaukė. Bet jau žentas nieko negalėjo. Tada žentą sugavęs užmūrino in tokį mū­rą. Tiktai jis išsiprašė tokio langučio, kad jam paliktų, kad galėtų šuniuks ir katė inlįst. Teip ilgai maitino šu­niuks ir tas katiniuks jį tame mūre mažne trejus metus. O jo pati apsiženyjo su kitu karalium už marių.
Tada prinešė visokių daiktų katinas, lašinių ir duonos parūpino* ant ilgo čėso. Ir išėjo šuniuks ir katinas, pa­likę savo poną mūre užmūrytą. Išėjo už marių pas tą ka­ralių, kur jų pono pati buvo nutekėjus. O tam dvare ka­raliaus buvo labai daug žiurkių. Kaip ėmė tas katinas ir tas šuniukas pjaut tas žiurkes, tada susiėję visos žiur­kės in vieną krūvą susidarė ir apskundė pas žiurkių ka­ralių šunį ir tą katiną. Šaukia žiurkių karalius:
– Kam jūs mus teip ganūbyjat?
Atsakė katinas:
– Kad jūs mums nepavogsit no karaliaus tokį ak­meniuką, tai mes jus visas išpjausim.
Tada žiurkių karalius sušaukė visas žiurkes ir klau­sia jų:
– Ar jūs žinot tokį daiktą?
Atsakė viena žiurkė sena:
– Aš žinau, kur yra tas akmeniukas: kufare yra kufariukas, o tam vėl mažytis kufariukas, tai yra po trim spynoms.
Tada karalius žiurkių sako:
– Tai aik atnešk.
Žiurkė pradėjo gintis:
– Mano senatvė, aš neišgraušiu skylės ir neišlįsiu pavogt to akmeniuko.
Tada pasiuntė jaunesnes. Ėmė išgraužė skyles ir pa­vogė akmeniuką ir atnešė, padavė katinui.
Katinas insikandęs nešėsi akmeniuką. Priėjo prie ma­rių. Dabar šuva moka plaukt, o katinas nemoka, tai tur šuva katiną nešt. Tiktai šuva sako:
– Duok man akmeniuką, bo tu paskandysi.
Bet katinas nor būt geresniu savo ponui, nedavė. Už­silipęs ant šunies, plaukė per marias. Inplaukė in vidurį marių – numetė šuva katiną. Katinas gavo vandens in snukį ir paleido akmeniuką.
– Jau, – sako, – neturiu, išpuolė mūs visas darbas*.
Perplaukia in kitą kraštą. Vaikščioja krašte marių, pamatė, kad yr žuvinykai krašte ir tur pagavę daug žu­vies. Ir ėmė pjaustyt tie žuvinykai žuvis, bet viena žuve­lė prašnekėjo:
– Leisk mane in vandenį, aš atnešiu tą akmeniuką.
Bo teip prašė tas šunelis ir tas katinas. Inleido žuvelę in marias, už pusę adynos ir atnešė tą akmenėlį ir padavė tam šuniui.
Parėjo namo, rado savo poną suvisu jau silpną*, duo­nos nė mėsos netekusį. Padavė jam tą akmeniuką. Kaip sušvilpė tas jų ponas, tuojaus išėjo iš to mūro laukan. Ir vėl pašaukė karalių ant vainos ir apvajavojo karalių. Užmušė jo visą familiją, o jis pasiliko tam dvare karalium ir dabar karaliauja ten, jeigu nenumirė.

FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas

FIKSAVIMO METAI: 1880

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pajiesys, k., Garliavos apylinkių sen., Kauno r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 310-313, Nr. 125
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 125
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 225-228
Litauische Volkslieder und Märchen aus dem Preussischen und dem Russischen Litauen / gesammelt von A. Leskien und K. Bruckman. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1882.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: K.Brugmano pastaba: papasakojo jaunas vyriškis B iš Pajiesio k., Garliavos apyl., 1880 m. J.Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės. Paaiškinimai: užmokesties – orig. zoploto pabandė – orig. paprabavojo parūpino – orig. pastoravojo visas darbas – orig. visa procia silpną – orig. slabną

Atgal