NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9044&OId=6240

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad buvo vienas žmogus labai biednas. Išvažiavo in girią malkų parsivežt. Ėmė ir paklydo, pradėjo keikt, sako:
– Kad nors velnias ateitų ir išvestų mane iš tos girios!
Ir atsirado velnias, klausia:
Ko tu, žmogau, ieškai? Ar paklydai jau?
Žmogus atsakė:
– Paklydau.
Tada velnias sako:
– Pažadėk man, ką namie nepalikai, tai aš tave iš­vesiu iš tos girios.
Žmogus pradė klausinėt:
– Tai ko aš nepalikau namie: ar šunies, ar katės, ar gyvolio kokio?
Bet velnias nesako, ko nepaliko, tik vis sako:
– Pažadėk man, ko namie nepalikai.
Ėmė žmogus ir pažadėjo. Tada velnias sako:
– Tai pjauk savo mažiuką pirštą biskutį, o su tuo krauju parašyk man, tai aš tave išvesiu iš girios.
Ėmė žmogus ir insipjovė, parašė raštą, o velnias tą raštą paėmęs insidė in kepurę, paskui žmogų išvedė iš girios.
Žmogus parvažiavęs rado sūnų užgimusį. Tada tėvas labai nusiminė, kad jau savo sūnų negimusį velniui par­davė.
Tas vaiks teip greitai auga. Užaugęs iki aštuonių me­tų, pradėjo ait in klesas. Ale vis kada tik namo parva­žiuoja, tai vis klausia:
– Tėveli, ko tu tep labai visados liūdnas*? Kaip tik aš parvažiuoju iš iškalos, tai tu tada pasidarai suvisai liūdnas.
Bet tėvas jam nesako. Vėl išvažiavo studentas atgal in klesas. Vėl parvažiavęs klausia:
– Tėveli, pasakyk man tiktai, ko tu teip būvi liūdnas.
O jau sūnus pastojo klėriku. Vis tėvs nesako, ko jis tep liūdnas.
Bet vieną sykį prispyrė sūnus tėvą, kad pasakytų, ko tep liūdnas. Tėvs tada pasakė savo sūnui:
– Ką aš nebūsiu liūdnas, kad aš tave negimusį vel­niui pardaviau.
Paklausė sūnus:
– Tėveli, kokiuom būdu* pardavei mane velniui?
Tada tėvs pasakė jam:
– Aš buvau girioj ir paklydau, paskui ėmiau sakyt: „Kad nors mane velnias išvestų iš tos girios“. Ir atėjo. Liepė inpjaut mano pirštą mažiuką ir pasirašyt. Aš inpjoviau, pasirašiau ir atidaviau tuos raštus jam.
Atsako sūnus:
– Tai nieko, aš parnešiu savo raštus iš peklos.
Nuėjęs klėrikas in bažnyčią, pasiėmė stulą, krapylą, žvakę šventą ir šventyto vandenio butelį ir ėjo in peklą. Ėjo per tą girią, kur jo tėvs buvo paklydęs. Intėjo labai toli in girią, o jau buvo vakaras. Niekaip neprieina lau­ko, tik rado vidury girios mažą grinčiukę. Intėjęs nieko nerado, tiktai seną bobą. Prašosi klėrikas ant nakvynės. Ta bobutė sako:
– Mano mielas, negaliu tave priimt ant nakvynės: pareis mano dvylika sūnų, o viens vyriausias, vardu Dimijonas, jie visi žmogžudžiai*, ims ir užmuš tave.
Bet jis insiprašė, sako:
– Kad ir užmuš, tai nieko, vis sykį* mirt reiks.
Tada bobutė užkišo jį už pečiaus. Naktį apė dvyliktą adyną parėjo dvylika žmogžudžių. Tuojaus vyriausias sako:
– Čia žmogiena smirdi.
O bobutė sako:
– Vaikeli, rasi* žmogų užmušei: tai tavo rankos ar drabužis kruvinas, tai tau smirdi.
Atsakė žmogžudis:
– Šiandie nieko neužmušiau.
Bet vuosdams lindo in užpečkį, rado ir išsitraukė tą klėriką. Tuojaus pasėmė šlėgą ir nori duot in galvą. Ale klėrikas pradėjo prašytis. Paskui, pametęs šlėgą, žmog­žudis klausė:
– Kur tu aini?
Atsakė klėrikas:
– Ainu in peklą savo raštų parsinešt, bo mane tėvas negimusį pardavė velniui.
– Na, tai gerai, kad tu aini in peklą, tai paklausk, kap man po smerčiui bus.
Davė vakarienę. Pernakvojo. Ant rytojaus ir pusry­čius davė ir liepė tik neužmiršt paklaust, kaip jam bus posmert, ir liepė grįžtant užeit.
Kaip nuėjo in peklą, rado vienas duris. Atidaręs tais, nieko nerado. Ėjo in kitą stanciją ir vėl nieko nerado. Intėjo in trečią, rado kelis velnius. Kaip pašventino, tuojaus tie išbėgo. Nuėjęs toliau in peklą, rado labai daug velnių. Kaip ėmė šventyt, pradėjo velniai rėkt:
– Neplikyk akių! Neplikyk akių!
O jis sakė:
– Atiduokit mano raštus, tai aš jums nieko neda­rysiu.
Ale tasai, katras turėjo tuos raštus, neatidavė. Tuojaus suriko Leciperis:
– Meskit tą, katras turi tuos raštus, ant Dimijono lovos.
O ta lova priklota britvų ir peilių, o per tarpus ugnis aina. Paskui paklausė klėrikas:
– Kas tas yra per Dimijons?
Jam velniai nenorė pasakyt. Kaip ėmė vėl šventyt, vėl velniai rėkt pradėjo:
– Akių neplikyk, akių neplikyk!
– Pasakykit man, kas tas per Dimijons, tai neplikysiu.
Pasakė jam velniai sustoję, kad yr girioj vienoj dvy­lika žmogžudžių, o vyriausias vardu Dimijonas; tai dėl jo šita lova bus posmert.
O dabar tuos raštus tas velnias, katras turėjo, cyp­damas iš kepurės išėmė ir metė jam po kojų. Pasiėmęs klė­rikas raštus ir grįžo namo. Ale vėl užėjo pas tą žmogžudį. Klausia žmogžudis:
– Kokiuom būdu tau raštus atidavė?
Klėrikas sako:
– Kaip pradėjau akis jiem su šventu vandeniu plikyt, tai jie pradėjo rėkt: „Neplikyk akių“. Paskui suriko Leciperis: „Meskit tą, katras turi raštus, an Dimijono lovos“. Tuojaus velnias raštus man nutrenkė po kojų.
Paskui žmogžudis klausia:
– Voigi, kokia ta lova?
Pasakė jam klėrikas:
– Ta lova pilna britvų ir peilių, ir ugnis per tarpus aina.
Nusigando žmogžudis ir sako:
– Ar negali tu man duot pakūtą?
Klėrikas atsakė:
– Aime in girią, ir imk savo tą obelinę šlėgą.
Nuėjo in girią toli an tokio kalnelio, ir buvo netoli kelias. Klėrikas paėmęs šlėgą inkasė in žemę, o kotą pa­liko lauke ir liepė vandenį nešt su burna, sako:
– Kol bus balutė, tai melskis, o kaip bus sausa, tai vėl nešk.
O žmogžudis prašė, kad tik jo neužmirštų.
Klėrikas ėjo namo su raštais. Parėjęs namo, parodė tėvui, kad jau atsėmė raštus. Tėvas džiaugėsi, kad sūnus jau jo.
Paskui sūnus pastojo kunigu, toliaus po kelių metų pastojo vyskupu*. Jau išėjo keli metai, ir užmiršo jis tą žmogžudį.
Vieną sykį važiuoja tas vyskupas per tą girią, ir pa­kvipo jam obuoliai. O buvo žiemos čėsas: žino, kad nie­kur žiemą obuoliai neauga. Siunčia savo kučėrių atnešt obuolių, sako:
– Čia kur nors tur būt obuolių, man teip labai kvepa.
Kučėrius nuėjo, rado, ale negal nuskint. Šaukia vys­kupą. Vyskupas pats atėjęs rado diedelį, jau žilą, pase­nusį. Klausia vyskupas:
– Ko tu čia klūpai?
Diedelis atsakė, sako:
– Aš buvau žmogžudis, tai mane vienas klėrikas čia ant pakūtos pastatė, ale turbūt numirė, kad mane neatei­na paleist.
Atsiminė vyskupas, kad jis pats pastatė. Pradėjo jis spavėdot. Kaip tik grieką pasako, tuojaus obuolys nu­puola. Ir visi obuoliai nupuola, o du no viršūnės nepuola. Klausia vyskupas, bo mato, kad da du griekus turi, sako:
– Ar neužmušei tėvo?
Sako:
– Užmušiau.
Atgal vėl klausia:
– Da sakyk vieną.
Žmogžudis sako:
– Neatsimenu.
Vyskupas sako:
– Ar neužmušei kokį vyskupą?
Tada atsiminė, sako:
– Užmušiau.
Tuojaus ta obelis pagriuvo, ir diedelis in dūmus pa­virto ir prapuolė, ir buvo laimingas*.

FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas

FIKSAVIMO METAI: 1880

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pajiesys, k., Garliavos apylinkių sen., Kauno r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO APLINKYBĖS: K. Brugmano pastaba: papasakojo jaunas vyriškis B iš Pajiesio k., Garliavos apyl., 1880 m.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 314-318, Nr. 126
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 126
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 228-231
Litauische Volkslieder und Märchen aus dem Preussischen und dem Russischen Litauen / gesammelt von A. Leskien und K. Bruckman. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1882.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitologinės? Miti­nės-istorinės? Paaiškinimai: liūdnas – orig. smūtnas b ū d u – orig. spasabu žmogžudžiai – orig. razbaininkai s y k į – orig. rozą r a s i – orig. mažu vyskupu – orig. byskupu laimingas – orig. ščėslyvas

Atgal