NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9104&OId=6298

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad buvo bajoras prie pono dvaro, turėjo sūnų. Tas sūnus išėjo mokytis vogt. Išmokęs vogt, parėjo namo. Klausia ponas to susiedo:
– Ar jau namie – girdėjau – tavo sūnus?
Atsakė:
– Namie.
Liepė ponas:
– Tegul rytõ pas mane ateina.
Ant rytojaus tas vagis atėjo pas poną. Ponas klausia:
– Na, ar jau išmokai vogt?
Atsakė:
– Jau gerai išmokau.
– Na, tai pavok šiąnakt iš stainios mano arklį.
Atsakė vagis:
– Gerai, aš pavogsiu.
Ir suderėjo tris šimtus rublių, kad pavogs. Ponas pa­sakė vyrams:
– Šiąnakt vogs arklį vagis.
Pastatė ponas vieną vyrą iš vienos pusės arklio, kitą iš kitos, du an durų, vieną ant arklio pasodino ir liepė gerai dabot. Vakare vėlai nesulaukia vyrai vagies. Tik žiūri, ateina kokia boba sena sušalus. Prašosi ta boba:
– Vyručiai, leiskit mane pernakvot čia kur nors.
Vienas sako:
– Negalima.
Kitas sako:
– Bene ta boba vogs?
Ir įleido. Ta boba davė tiems vyrams po šnapsą, šu­nims davė mėsos iš krepšio*. Tuojaus vyrai ir šunys pa­sigėrė. Paėmęs vagis šunis surišo vuodegą su vuodega, visus suraišiojo, sukabino ant tvoros. O tiem vyram, kat­rie stovėjo pas duris, tiem padavė po didelį knipelį. O katras sėdėjo ant arklio, tą pasodino ant ėdžių. O katrie ša­lia stovėjo, tuos pasodino ant rindos. Ėmė arklį ir pavogė.
An rytojaus ponas žiūri, kas čia padaryta: šunys sukabinėti ir vyrai nė šep, nė tep pasodyti. Šaukia ponas tą vagį. Atėjo vagis.
– Ar jau pavogei mano arklį? – klausia ponas.
Atsakė vagis:
– Jau.
Paskui ponas ir užmokėjo tris šimtus.
Liepė dabar ponas:
– Pavok tu no mano ponios marškinius, katrais apsi­vilkus, ir žiedą no piršto.
Atsakė vagis:
– Gerai, aš pavogsiu.
Ir suderėjo vėl tris šimtus.
Kaip atėjo naktis, nuėjęs vagis iškasė iš kapinių nabažnyką ir, atnešęs po langu, vis po biskį rodo. O ponas pakajuj su muškieta* dabojo. Kaip vagis žiūrėjo per langą, tuojaus šovė. Tuojaus vagis pargriuvo po langu. Dabar ponas in ponią šneka:
– Bus bėdos, tą vagį jau užmušiau.
Išėjęs ponas paėmė tą vagį ir nešė kavot, o tai buvo ne vagis, ale nabažnykas. Pons nunešė negyvą kavot, o vagis atėjo in pakajų ir atsigulė pas ponią. Ir paliejo bu­telį mielių po tąj ponia ir sako:
– Jau tu apsigadinus.
Liepė nusivilkt marškinius ir žiedą padėt:
– Ba jau vagis pakavotas.
Tuojaus vagis sakė poniai:
– Aš da aisiu lauk.
Pasiėmęs vagis žiedą ir marškinius ir išėjo. Ateina ponas.
– Jau, – sako, – pakavojau vagį.
Ale ponia klausia jo:
– Buvai parėjęs ir vėl išėjai ir tep ilgai buvai. – Da­bar ponia prašo: – Paieškok man kokius marškinius, bo aš nuoga.
Klausia ponas:
– Del ko nuoga?
Atsakė ponia:
– Ak, tu žinai, kad tie nečysti marškiniai.
Tada ponas suprato, kad jau pavogė. Klausia ponas:
– Ogi žiedas kur?
Atsakė ponia:
– Čia ant stalo tu padėjai.
Ponas suvisai nusigando, kad jį prigavo vagis. Jis ne­gyvą iš kapinių žmogų nešiojo, tai ponas labai bijojo nabažnyko.
Ant rytojaus ponas pašaukė vagį, kad atneštų marški­nius ir žiedą. Ir užmokėjo jam pinigus.
O ponas turėjo brolį kunigą netoli, o tas kunigas iš pono juokėsi*:
– Kad tave toks tur prigaut, tai tu suvisai durnas.
Tada ponas pašaukė tą vagį ir prašė:
– Prigauk mano brolį kunigą, kad jis iš manę nesi­juoktų.
Ir suderėjo vėl tris šimtus.
Vagis, nuėjęs in upę, prisigaudė vėžių tarbą ir nupir­ko žvakių šabasavų daug ir atėjo in bažnyčią ir paleido visus vėžius bažnyčioj, vienus ant altoriaus, kitus ant grindų*, kitus an vargonų ir davė kožnam vėžiui in rep­les po uždegtą žvakę. Ir nuėjęs vagis po kunigo langu šaukia:
– Kelkis, jau tave pons Dievas liepė atnešt gyvą in dangų.
Kunigas pradėjo džiaugtis, kad jau ais in dangų. Atė­jęs in bažnyčią, žiūri, kad čia pilna visur aniuolų. O va­gis, užsilipęs aukštai už altoriaus, šaukė, kad kunigas liptų ant lango aukštai ir šoktų. Kaip šoko, tropyjo in maišą. Vagis paėmęs kunigą nešė, atnešęs pakabino ant pono gonkų ir padėjo didelį knipelį ir parašė gromatėlę, kad kas rykmety išeis, tai kad duotų penkias lazdas in tą mai­šą. O tam kunigui prisakė aniuolas, kad tylėtų:
– Ba tavo yra biskis griekų, tai čia bus tavo čysčius.
Atsikėlęs rykmety, lekajus pono išėjo lauk. Žiūri, čia koks maišas kabo. Perskaitęs davė penkias lazdas. Kunigas kenčia. Paskui ponas ir visi, katrie tik išėjo, da­vė vis po penkias lazdas. Jau kunigas pradėjo rėkt. Po­nas, atrišęs maišą, žiūri, kad čia jo brolis. Klausia:
– Voi, ko tu čia inlindai?
Atsakė kunigas:
– Ogi mane aniuolai nešė in dangų, o mat kur atne­šė – ant gonkų pas tave.
Tada ponas suprato, kad tai to vagies darbas. Ponas turėjo daugiau juoko nekaip kunigas, ir visi juokėsi iš to kunigo, kad gyvą nešė aniuolai in dangų.

FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas

FIKSAVIMO METAI: 1880

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pajiesys, k., Garliavos apylinkių sen., Kauno r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 318-321, Nr. 127
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 127
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 231-233
Litauische Volkslieder und Märchen aus dem Preussischen und dem Russischen Litauen / gesammelt von A. Leskien und K. Bruckman. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1882.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: K. Brugmano pastaba: papasakojo jaunas vyriškis B iš Pajiesio k., Garliavos apyl., 1880 m. J. Basanavičiaus pastaba: kytruolių baikininkų pasakos. Paaiškinimai: krepšio – orig. tarbos muškieta – orig. strielba juokėsi – orig. šidyjo grindų – orig. padlagų

Atgal