NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9120&OId=6314

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas žuvinykas pas karalių. Ir jis parašė popėrą, kad „Aš gyvenu be rūpesčių“. Primušė prie stulpo ant kelio, kur karalius ėjo vis ant spacėro. Pamatė karalius tą popėrą, paskaitė, sako:
– Aš, karalius, turiu rūpesčių – jis, mano tiktai žuvinykas, be rūpesčių gyvena...
Uždavė jam pagautie žuvį, kad būtų deimanto akys ir aukso žvynai, ale in tris dienas pagaut: kad bus už tryjų dienų balius pas karalių, kad būtų toj žuvis, kad visi karaliai nebūtų matą tokią žuvį. Tai jis turėjo didelį rūpestį. Jis ėjo žuvaut, ir dieną, ir naktį žuvavo. Kitoniškas nepagauna, tik vis tokios žuvys kaip visada.
Antrą dieną aina ir meldžiasi in Dievą. Žuvauja ir nepagavo kitoniškų, vis tokios žuvys kaip visada. Trečią dieną aidamas, šaukiasi velnią. Atėjo greitai vienas velnias, ir jisai sakė:
– Pažadėk man, ką namie nepalikai.
Jis pamislino, kad jis viską paliko namie, su savim nieko neturi, pasakė:
– Pažadu.
Ir pasakė jam velnias:
– Po dvidešimts metų atimsiu tokią dieną ir tokį mėnesį.
Tai dabar užmetė tinklą žuvinykas ir pagavo tokią žuvį, kaip karalius sakė. Parnešė pas karalių, ir buvo didelis dyvas. Pasakė karalius jam:
– Kad gyvenai be rūpesčių, gali gyvent da labiau be rūpesčių.
Parėjo namo ir rado sūnų užgimus. Tada nusigando, atsiminęs, kad pažadėjo velniui. Nesakė nė pačiai.
Tas vaikas užaugo iki trejų metų. Važiavo karalius, pamatė, kad labai gražus. Atėjo pas žuvinyką, sako:
– Aš, karalius, neturiu tokį gražų sūnų.
Ir atėmė no jo tą sūnų. Išmokino labai ir laikė už savo vaiką.
Atėjo toj diena, kad jį turėjo velnias nunešt. Jojo sūnus tasai ant spacėro, o žuvinykas išėjęs verkia. Klausia sūnus:
– Ko, tėvai, verki?
Sako:
– Nesakysiu.
Sūnus sako:
– Kad nesakysi, kirsiu tau galvą.
Pasakė, kad
– Tokioj dienoj, kai tą žuvį gaudžiau, pažadėjau tave velniui.
O sūnus sugrįžo atgal ir pasakė karaliui. Pastatė karalius vartą an langų, an durų, aplink tą pakajų. Atsikėlė anksti rytą ir rado visas vartas negyvas. Antrą naktį pastatė da daugiau – ir vėl negyvas rado. Sako sūnus karaliui:
– Iškada teip daug vaisko išnaikyt*. Aš aisiu ant čysto pleciaus.
Vakare išėjo an dvaro, pasistatė staliuką ir krėslą. Kaip tik užsiekė su ranka, aprėžė su peiliu apink save rėžą ir pasiėmė žvakę ir knygas ir meldžiasi visą naktį. Atėjo iš vakaro šeši velniai ir sako:
– Aik, jau gana, seniai tavę laukėm.
Jis nepasižiūri, ale meldžiasi. Atėjo palūkėję devyni, vėl šaukia, jis nežiūri. Apė dvylika atėjo su šturmu ir su vėju, ištraukė iš rėžio staliuką ir jį, vienas paėmė ir nunešė. Tai tas žuvinyko vaikas atsiminė, kad jis turi knygoj [abrozą]*, kur mūčino Dievą. Atgrįžo jam in snukį ir rodo prieš akis. Sako velnias:
– Atsitrauk no manę, mã per sunkus.
Atsakė:
– Pastatyk mane ant žemės.
Atsivertė, kitą da sunkesnį rodo jam. Tai vėl sako velnias:
– Aik šalin nog manę.
O tas sako:
– Pastatyk mane an žemės.
Ir tas velnias neišlaikė, paleido jį. Jis mislyjo, kad jau žemė. Patropyjo, kur buvo prakeiktas dvaras, an kamino užmest. Inlindo iki juostos, ir jis bemalydamasis inlindo suvisu in žemes. Taip tamsu, randa tik duris, nieko daugiau nėra tam pakajuj. Nuėjo in antrą pakajų, rado žvakutę degant. Atsisėdo ir meldžiasi. Tai tada atėjo trys panos tep juodos kap anglys. Sako jos:
– Iš kur atsiradai pas mus?
Papasakojo jisai, o jos atsakė:
– Jei tu iškęsi tris naktis pakūtavot, būsi laimingas* ir mumi išvesi, ale jei neiškęsi, prapulsi tu ir mes.
Vieną naktį paguldė jį in lovą tam pakajuj, kur vis jos gulėjo. Jos pasikavojo. Atėjo trys velniai, jį trenkė per lovas viens in kitą. Per naktį jis neprašnekėjo. Atsikėlė anksti rytą, buvo šviesa matyt per kaminą, ir tos panos buvo burna balta. Ir prašo jos:
– Iškęsk da dvi naktis – išeis in viršų visi pakajai.
Antrą naktį atėjo jų daugiau, metė jį, nedaug gyvas liko. Iš ryto buvo šviesu iki pusei langų ir panos da baltesnės. Prašė jos:
– Iškęsk da šitą vieną naktį, bus tau da ledakiau*.
Atėjo trečią naktį devyni, trenkė per visą naktį an dvylika lovų. Jau gaidžiai užgiedojo, perplėšė jį in šmotelius* ir nuėjo. Ale pakajai išėjo gražiai in viršų. Atėjo tos panos, paėmė šmotelius surinko in krūvą, atgydė. Šoko jis, sako:
– Gardžiai miegojau!
O tos panos atsakė, sako:
– Gerai miegojai, kad pilnas pakajus kraujų! Dabar katrą pasidaboji iš mumi trijų, gali ženytis ir būsi karalius an visos karalystės.
Jis sako:
– Kad aš jaunesnę imsiu, kitos pyksit.
Ir jos atsakė:
– Nepyksim.
Jis padabojo jauniausią, apsiženyjo.
Ir jis nori dažinot in tėviškę, kas tę darosi. Pasakė jam pati, kad labai toli septinta karalystė, ir davė jam tokį žiedą: apsuko ant kitos pusės, kur pamislino jis, tę ir buvo. Tropyjo didelį surinkimą karalių išmint, kokia jo smertis. Ir jis atsistojo terp jų ir sako:
– Neverkit, aš gyvas.
Tai džiaugėsi labai, kad sugrįžo. Kėlė didelį balių iš džiaugsmo. O jisai sako karaliui, kad
– Jau aš ženotas.
Nieks netikėjo*. Tai jis sako:
– Jei norit, bus ir pati čia in tą minutą.
Išėjo lauk, apsuko žiedą, pamislino, kad pati čia būt, ir atėjo. Visi dyvinosi, kad jis ženotas.
Ale toj pati nenorėjo tę būt, vadino namo, o jis nenori aitie, nori būt in svečius. Išėjo abudu ant spacėro, jis užmigo. Tai dabar ji paėmė no jo žiedą numovė. Paskui prikėlė jį ir pasakė:
– Tai lik sveikas. Septynis metus lauksiu: nesugrįši – už kito aisiu.
Teip ji prapuolė, o jis pažiūri, kad neturi žiedo. Jis nuliūdęs* aina namo.
Atėjo septintas metas, baigėsi, da jis ne namie. Vaikščiodams po didelę girią, atėjo nakčia pas pūstelnyką. Apsinakvojo ir klausia:
– Ar nežinai, kaip toli namo?
Sako pūstelnykas:
– Keturias dešimtis mylių. O rytoj tavo pati in šliūbą su kitu vyru ais.
Jis žiūri, kabo an sienos čebatai ir skrybėlė* ir ploščius. Klausia:
– Dieduk, kam verti čebatai?
Sako:
– Kai apsiaunu, vienu žingsniu keturias dešimtis mylių nužengiu.
– Ai, kam verta skrybėlė?
Sako:
– Apsuku in katrą šoną – kur pamislinu, tai ir stoviu.
– Ai, kam vertas ploščius?
– Apsisupu ploščium, vaikščioju po svietą – nieks nemato.
Palaukė jisai, užmigo tas senis – paėmė apsiavė čebatais ir skrybėlę, apsivilko ploščių ir išėjo. Žengė vieną žingsnį – ir namie. Rado veselę, jo pati vėl ženyjosi. Jis vaikščioja, nieks nemato. Atvažiavo kavalėrius in šliūbą. Šoko iš bričkos – jis priėjo, pakišo koją, ir parpuolė. Atėjo prie gonkų – jis vėl patraukė, vėl parpuolė. Siekė pabučiuot – jis vėl patraukė, vėl parpuolė. Sako pati jam:
– Septynis metus laukiau ir da septynis lauksiu, už kito vyro neisiu.
Ir labai verkė. O jis nusisupo ploščių – pamatė visi, kad jau namie. Tada džiaugėsi ir darė balių, kad sugrįžo.

FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas

FIKSAVIMO METAI: 1880

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Linksmos k., Garliavos apyl.

FIKSAVIMO APLINKYBĖS: K. Brugmano pastaba: papasakojo jauna moteris G iš Linksmos k., Garliavos apyl., 1880 m.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 328-332, Nr. 131
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 131
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 237-240
Litauische Volkslieder und Märchen aus dem Preussischen und dem Russischen Litauen / gesammelt von A. Leskien und K. Bruckman. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1882.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės. Paaiškinimai: išnaikyt – orig. išniščyt [abrozą] – orig. (pasakos vokiškame vertime) paveikslą su Nukryžiuotuoju laimingas – orig. ščeslyvas ledakiau – orig. Šlekčiau šmotelius – orig. kavalkus netikėjo – orig. nevieryjo nuliūdęs – orig. smūtnas skrybėlė – orig. kepelišius

Atgal