NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9121&OId=6315

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad buvo karalius, turėjo tris sūnus ir turėjo obelį: sidabro obelis, aukso lapai, deimanto obuoliai. Atlėkė sakalas kasnakt iš kitos karalystės ir pavogė tris obuolius. Vienas sūnus ėjo dabot, užmigo – atlėkė sakalas ir nunešė tris obuolius. Antrą naktį antras sūnus dabot ėjo – teip ir tas užmigo. O tas trečias buvo durnas. Jis prašėsi, kad leistų jį dabot. Anie broliai sako:
– Mes kytri neišdabojom, o tu durnas labiau neišdabosi.
Ale jis prašė per nevalią, ir leido jį trečią naktį dabot. Jis per naktį miegojo, prieš dieną atsikėlė, inlipo in obelį – pamatė šviesą didelę. Atlėkė sakalas, užsitūpė, du nuskynė obuolius, ir pagavo jį tas durnius. Prašosi tas sakalas, kad jį paleistų, sako:
– Ištrauk plūksną iš manę ir paleisk mane.
Jis paklausė, parnešė plūksną, broliam parodė, sako:
– Atbėgo sakalas, negalėjau pagautie – tik plūksią išplėšiau, o jis nubėgo.
Prašė broliai pas tėvą, kad leistų ieškot, kokioj karalystė, ir durnas drauge prašosi. Sako broliai:
– Tu durnas, kur tu rasi!
O tas karalius išleido juos visus tris. Išjojo an kryžkelės, inkišo po karūnėlę mėlyną kožnas an savo kelio ir šnekėjo:
– Kaip sugrįšim an tos kryžkelės, katro bus raudona karūna, tas būsim negyvas.
Ir visi trys savo keliu jojo.
Jojo tas durnas in pievą, paleido arklį. Atėjo vilkas, prašė pas jį, kad atiduotų tą arklį del jo. Jisai sako:
– Neturėsiu kuo teip toli keliaut.
Vilkas klausia:
– Kur keliauji?
Papasakoja tas durnius, ir sako vilkas:
– Aš tave nunešiu, tu su arkliu nerasi.
Atidavė arklį, suėdė vilkas. Paskui užsisėdo an vilko, jojo ieškot sakalo. Atjojo pas karaliaus dvarą, tas vilkas sako:
– Aik, rasi daug paukščių – neimk nė vieną, nė gražiausią, tik sakalą. Ir neimk jo klėtką.
O tas sakalas prašo, kad imtų klėtką drauge, sako:
– Tu man neturi tokią gražią klėtką.
Paėmė ir klėtką. Nešė per duris – suskambėjo. Išgirdo karaliūnaitis, atbėgo ir pagavo. Atėmė sakalą, sako:
– Kad tu toks kytras, aik in kitą karalystę, rasi gražų arklį, pavok man – atiduosiu tau sakalą.
Tai jis nuėjo pas vilką ir verkia, kad atėmė sakalą. Vilkas sako:
– Aš tau sakiau – neimk klėtką. Kad neklausysi manę, visur tau teip bus.
Užsisėdo an vilko, nunešė in antrą karalystę. Ir liko vilkas už bromo, sako:
– Aik paimk arklį, kamanas nimk*.
Nuėjo, paėmė arklį. Prašo arklys, kad imtų kamanas, sako:
– Neturi tokių gražių kamanų.
Paėmė ir kamanas. Ėjo per duris, suskambėjo. Atbėgo karaliūnaitis, pagavo, atėmė arklį, sako:
– Kad tu toks kytras, nueik, už marių yra labai graži pana, pavok man, atnešk – atiduosiu arklį.
Nuėjo pas vilką ir verkė. Sako vilkas:
– Kad būtum kytras, turėtum sakalą ir arklį, dabar nieko neturi. Da sykį* aš tave nešiu. Kad neklausysi manę, aš tave pamesiu.
Užsisėdo an vilko. Atjojo pas marias. Tę buvo tokios marios, kur niekas negalėjo iš kito šono atplauktie. Tas vilkas sako:
– Papjauk mane – iš manę viso pasidarys luotas, iš liežuvio irklas, iš vidurių trys suknios ir trys žiedai ir trys poros čeverykų. Nuplauksi prieš karaliaus langą – iškelk, laikyk gražiausią suknią, kad matytų, kad kupčius iš svetimos šalies atėjo.
Papjovė tas durnas vilką, perplaukė. Iškėlęs suknią gražiausią rodo. Pamatė karaliūnaitė, sako karaliui:
– Iš svetimos šalies kupčius turi labai gražių suknių, aš aisiu vieną nusipirkt.
Sako karalius:
– Laisk slūgą.
Nusiuntė slūgą. O jis davė ne gražiausią suknią, o aną iškėlęs prieš langą rodo. Sako karaliūnaitė:
– Negražias atneša, aš aisiu pati.
Ir leido karalius ją pirkt. Nuėjo, atsistojo in luotą, apsivilko suknią ir čeverykus ir paėmė žiedą an piršto. Dabar jis pasyrė in savo pusę, nusivežė tą paną. Tas vilkas atgyjo vėl, nešė jį ir tą paną pas tą karaliūnaitį. Atėjo pas bromą, vilkas sako:
– Dabar aš pasiversiu in tą gražią paną, o tu mane vesk. Atiduos tau arklį, ir prašyk bričką, tai tu turėsi su pana važiuot. Ir sakyk, kad mane vieną in pakajėlį uždarytų ir nieko neduotų valgyt, tik iš ryto atneštų sklėnyčią arbatos.
Nuvedė tas durnius tą paną pas karaliūnaitį ir pasakė jam teip viską, kaip šnekėjo vilkas. Atidavė jam arklį ir bričką, džiaugėsi, kad jis turi gražią paną. Tas durnius išvažiavo už bromo, pasisodino tą paną ir važiuoja namo.
An rytojaus nunešė slūga arbatos – žiūri, kad tupi vilkas pakajuj. Bėgo rėkdama, sako:
– Papjovė vilkas paną!
Tas vilkas išbėgo paskui ją per duris ir pavyjo tą durną važiuojant su pana. Sako:
– Dabar aš pasiversiu in tą gražų arklį. Vesk mane, atiduos tau sakalą. Ir pasakyk, tegul mane nestato su senais arkliais, tik su tų metų kumeliukais, anksti rytą atneštų biskį šieno.
Nuvedė tas durnius tą arklį pas karaliūnaitį, ir jis jam atidavė sakalą. An rytojaus atnešė šieno furmonas, žiūri, visi kumeliukai papjauti ir vilkas tupi. Išbėgo rėkdamas:
– Papjovė vilkas gražų arklį ir kumeliukus!
O tas vilkas išbėgęs pavyjo tą durną važiuojant. Sako:
– Dabar aš tave bagotu pastačiau: turi gražią paną, gražų arklį ir gražų sakalą. Atvažiuosi an kryžkelės ir rasi pas karūnėles sėdint du ubagus. Neduok pats almužną, tegul pana paduoda, o tu nesirodyk.
Jis atvažiavo ir žiūri, kad jo broliai. Jam škada. Jis išlipo, vienam davė almužnas ir važiavo namo, sako:
– Jūs nieko neradot, o aš daug turiu.
O tie broliai susišnekėjo jį užmušt. Užmušė, pakišo po laužu – pasidarė karūna raudona. Paskui jie su tąj pana parvažiavo namo, pasakė karaliui:
– Išleidai tą durnių, dabar nėra gyvo, jo karūna raudona. O mes parnešėm ir sakalą, ir paną, ir arklį.
Ėmė važiavo kunigaikštis, išgirdo – dejuoja po laužu. Atėjo, ištraukė jį ir išgydė, paleido namo. Pamatė tie broliai, kad toj karūna jau vėl mėlyna. Nusigando, sako:
– Mes jį negerai užmušėm, jau jis atgyjo.
Ir parėjo jisai, pasakė karaliui, kad viskas jo, o jie nieko neturėjo. Tada ėmė karalius pašaukė senatas padaryt dekretą jiem, tada ėmė juos sušaudė. O tas durnius pasiliko gyvent ir su savo pačia gyveno labai gražiai.

FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas

FIKSAVIMO METAI: 1880

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Linksmos k., Garliavos apyl.

FIKSAVIMO APLINKYBĖS: K. Brugmano pastaba: papasakojo jauna moteris G iš Linksmos k., Garliavos apyl., 1880 m.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 332-335, Nr. 132
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 132
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 240-243
Litauische Volkslieder und Märchen aus dem Preussischen und dem Russischen Litauen / gesammelt von A. Leskien und K. Bruckman. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1882.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės. Paaiškinimai: n i m k – orig. nerušok s y k į – orig. rozą

Atgal