NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9123&OId=6317
PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Turėjo karalius tris dukteris, ir jos turėjo po kvietkų lysę. Vieną sykį* nuėjo tų kvietkų pažiūrėt, atėjo smakas ir praryjo visas tris. Paskui karalius sakė:
– Kas jais suieškos, tai su tais apsiženys.
Trys jenarolai ėjo jų ieškoti, davė jiem karalius po keturis šimtus rublių. Jie ėjo ir intėjo in tokią karčemą. Ir tas šinkorius klausė:
– Kur jūs ainat?
Sako:
– Mes ainam karaliaus dukterų ieškoti.
Atsakė tas šinkorius:
– Susėskim kortom grajyt.
Jie visi trys susėdo grajyt, ir pragrajino juos tas šinkorius ir jųjų pinigus ir jųjų drabužius* ir juos inmetė in tokį sklepą. Ir jie tę buvo.
Tai paskui karalius siuntė tokį seną žalnėrių ir davė jam keturis šimtus. Ir atėjo tas žalnėrius in tą karčemą. Tas šinkorius vadino ir jį kortom grajyt, jie susėdo, grajino. Ir tas šinkorius išėjo laukan, o to šinkoriaus duktė pamokino tą seną žalnėrių:
– Sėsk in mano tėvo krėslą, tai tu matysi visas tėvo kortas, tai tu jį pragrajysi.
Susėdo. Tas šinkorius atėjęs sako:
– Leisk mane in mano krėslą.
Sako žalnėrius:
– Ir aš galiu šitam krėsle sėdėt.
Ir grajino. Išgrajino tas žalnėrius visus tuos jenarolus, ir daugiau no to šinkoriaus nieko nenorėjo. Tai tas šinkorius:
– Kad tu ėsi toks geras, tai aš tau pasakysiu, kad tu rasi tais karaliaus tris dukteris.
Davė jam šinkorius tokius lencūgus ir nuvedė jį in girią, sako:
– Leiskis in šitą šulnį.
Tai jis insitaisė tokią kašę ir keturis lencūgus, išsisėdo ir insileido in tą šulnį. Ir jis rado tokį dvarą ir aplink tą dvarą didelį vandenį. Paskui jis insitaisė tokį troptelį ir perplaukė per tą vandenį. Ir jis inteina in pirmą pakajų ir randa vyriausią paną ir su dvylika galvų smaką. Ta karaliūnaitė nusigando, klausė jo:
– Ko tu čia atėjai? Paims tave ir praris smakas.
Tas žalnėrius sako:
– Aš nebijau.
Paskui smakas šoko, ėmė su juo muštis. Tas žalnėrius kirto šoble, pirmu, antru, trečiu sykiu kirto ir nukirto visas galvas. Paskui intėjo in antrą pakajų tas žalnėrius, randa antrą dukterį ir su devyniom galvom smaką ir nukirto ir tam visas galvas. Inteina in trečią pakajų, randa trečią dukterį ir su šešiom galvom smaką ir galą padarė ir tam. Dabar paėmė visas tris tais karaliūnaites ir susodino an troptelio ir perkėlė per vandenį. Jos užmiršo savo suknias. Tas žalnėrius sugrįžo ir paėmė jų suknias ir susidėjo in tarbą. Ir išlupinėjo iš tų smakų galvų visus liežuvius ir susidėjo visus in tarbą. Paskui atėjo jie, kur ta kasė su lencūgais. Insodino tas žalnėrius vieną dukterį in kašę, ir tie jenarolai traukė in viršų, teip ir antrą, ir trečią paną. Dabar tas žalnėrius atsiminė:
– Kad aš velyg būčia atsisėdęs pirmiau!
Paskui jis pridėjo akmenių in kašę. Tie jenarolai traukė ir atleido atgal, tie akmeniai susidaužė. Tai jie mislyjo, kad tas žalnėrius liko negyvas. Sakė in tais tris panas tie jenarolai, kad
– Jūs nesakykit karaliui, kas jumi parieškojo.
Tos panos prisiekė tiem jenarolam:
– Karaliui mes nesakysim.
Ir parvežė jais namo. Ir džiaugsmas didelis buvo, ir sutuoktuves* padarė. Ir kraučius vadino suknių siūt, ale jom nepataikė, ir niekas negalėjo pasiūt.
Ir tas žalnėrius verkia tenai likęs. Ir atlėkė toks paukštis:
– Sėsk an mano pečių, aš tave išnešiu.
Išnešė jį ant viršaus.
– Tai aš ėsu tas šinkorius, tai tave už tai išnešiau, kad tu mane nenukrividyjai.
Ir tas žalnėrius parėjo in savo miestą, klausia:
– Kas girdėt pas jumi?
– Girdėt pas mumi: karaliaus dukterys atsirado. Tik dabar nieks nepasiuva suknių.
– Tai aš pasiūsiu.
Atsakė, kad geresni atvažiuoja ir nepasiuva. O tas žalnėrius tikt apsiėmė pasiūt. Ir jis nuėjo pas karalių:
– Mielas karaliau, duokit man čėsą an dviejų parų, tai bus gatavos suknios.
Atėjo dvi paros, jis išėmė iš tarbos tais suknias tų karaliūnaičių ir sukabino an sienos. Ir atėjo tos panos, pažiūrėjo per skylikę, pamatė, kad jų suknios. Atbėgo džiaugdamos pas karalių:
– Tėvai, katras mumi parieškojo, tai jis parėjo.
Ir atėjo karalius pas žalnėrių:
– Ar tu parieškojai mano dukteris?
– Aš parieškojau.
Ir pašaukia karalius tuos tris jenarolus, klausia:
– Ar jūs parieškojot mano dukteris?
Tie jenarolai sakė:
– Mes.
Tai tas senas žalnėrius sako:
– Kad jūs parieškojot, tai parodykit ženklus.
Jie nusigando ir nežinojo, ką daryt. O tas žalnėrius tuos visus liežuvius išėmė ir parodė karaliui ir sakė:
– Aš juos išvadavau nog smerties, o jie man norėjo padaryt smertį.
Karalius nusigando labai ir an tų jenarolų supyko. Visiem trimi galvas nukirto, kad
– Jūs toki melagiai.
Ir tas žalnėrius liko pas tą karalių, sėdėjo pakajuose, gėrė ir valgė, ir karalius sakė:
– Iki tu gyvas būsi, tai tu pas mane būsi.
FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas
FIKSAVIMO METAI: 1880
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pajiesys, k., Garliavos apylinkių sen., Kauno r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO APLINKYBĖS: K. Brugmano pastaba: papasakojo jauna mergina D iš Pajiesio k., Garliavos apyl., 1880 m.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 342-344, Nr. 134
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 134
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 248-250
Litauische Volkslieder und Märchen aus dem Preussischen und dem Russischen Litauen / gesammelt von A. Leskien und K. Bruckman. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1882.
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės. Palyg. Jonas Meškaausis ir kt. Paaiškinimai: sykį – orig. rozą drabužius – orig. drapanas sutuoktuves – orig. zarančynas