NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9124&OId=6318

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks tinginys. Tingėjo, vaikščiojo pamarėm. Ėjo prieš vandenį, susitiko kitą. Paskui klausė pas jį:
– Ar nematei akmeno plaukiant?
Sako:
– Mačiau, da ir girnos sėdi, ir girnas plaka.
– Nu, tai, – sako, – gerai: būsim mudu sėbrais. – Paskui sako: – Aisim mudu in vieną karalystę, aš tę ką pameluosiu, o tu paskui ateisi, tai tu jau žinosi, ką sakyt.
Paskui jis nuėjo pas karalių. Pamelavo karaliui, prašo pas karalių, kad jam duotų vyno gert. Karalius sako, kad
– Neturiu. – Sako: – Pas mumi neužaugo javai, neturim nė alaus nieko, nė vyno.
Paskui jisai sako, kad jis matė kitoj karalystėj, kad užaugo avižos, kad no vieno šiaudo padaro dvylika bačkų alaus. Paskui jie eina iš ginčių. Sako karalius:
– Aš dedu tris šimtus rublių, kad netaisybė.
Sako:
– Ir aš dedu tris šimtus rublių, kad taisybė.
Dėjo abudu po tris šimtus. Sako karalius:
– Siūsiu lekajų pažiūrėt, ar taisybė.
Joja lekajus ir susitiko kitą. Sako:
– Iš kur, žmogau?
Paskui jau jis tropino pasakyt:
– Iš to paties krašto.
Sako:
– Ar nežinai, kaip gerai užaugo avižos? Kiek gali padaryt no vieno šiaudo alaus?
Sako:
– Nežinau, nebuvau prie tam, kai alų darė. Tik mačiau, kai kirto avižas: trys vyrai su kirviais tris dienas sukirto.
Paskui davė lekajus dešimts rublių tam žmogui, kad jis pasviečytų pas karalių. Paskui parjojo. Klausia karalius:
– Ar taisybė?
Sako:
– Taisybė, karaliau. Da ir žmogų iš to krašto parvedžiau.
Davė jam karalius tris šimtus rublių.
Aina jiedu sau. Paskui sako:
– Aisiu da pas vieną karalių, pameluosiu, daugiau gausiu. – Paskui sako: – Tu vėl žinosi, ką pasakyt. Tik neilgai truk, ateik.
Nuėjo pas karalių, prašo pas karalių kopūstų. Sako:
– Neturim, šįmet neužaugo kopūstai.
Sako:
– Mielas karaliau, užaugo pas vieną karalių, kad turėjo dvylika statinių* no vienos galvos.
Sako:
– Netaisybė.
Sako:
– Mielas karaliau, dedu aš šešis šimtus, kad taisybė.
Sako:
– Ir aš dedu.
Siuntė karalius lekajų pažiūrėt, ar taisybė. Jojo lekajus, sutiko kitą. Sako:
– Iš kur, žmogau?
Sako:
– Iš to krašto.
Paskui klausia lekajus:
– Kaip gerai užaugo kopūstai? Kiek gali no vienos galvos padaryt statinių?
– Nežinau, – sako, – nebuvau prie tam. Tik mačiau, kačėnę dvylika arklių vežė in mares skandyt, kad jis pasmirstų, būtų didelis maras* ant žmonių.
Paskui sako:
– Te tau dešimts rublių, kad man patrumpinai kelią. Pasakyk ir pas karalių.
– Tep.
Parjojo lekajus. Klausia:
– Ar taisybė?
Sako:
– Taisybė, mielas karaliau. Da štai ir žmogus iš to krašto.
Atidavė jam šešis šimtus rublių. Turi jisai dvylika [šimtų]. Paskui sako:
– Aisim toliau.
Nuėjo pas kitą, klausė.
– Ar nematė karalius dyvų?
Sako:
– Nemačiau.
Sako:
– Mielas karaliau, kad an vieno miesto atlėkė paukštis, užtūpė an miesto, iš dangaus žvaigždes lesė.
Sako:
– Netaisybė.
Sako:
– Taisybė. Aš galiu ait iš didelių ginčių, kad taisybė, aš dedu dvylika šimtų.
Karalius sako:
– Ir aš dedu.
Siuntė lekajų pažiūrėt.
Joja lekajus, sutiko žmogų, klausė:
– Iš kur tu?
Pasakė:
– Iš miesto.
Sakė:
– Ar taisybė, kad paukštis didelė buvo?
Sako:
– Nemačiau paukšties. Tik mačiau, kiaušinį dvylika vyrų su buomais stūmė in sklepą.
Paskui davė jam dešimts rublių, sako:
– Pasakyk pas karalių.
Sugrįžo lekajus. Sako:
– Ar taisybė?
– Taisybė, mielas karaliau. Da štai ir žmogus iš to krašto.
Atidavė jam dvylika šimtų karalius.
Išėjo jiedu, pasidalino pinigus. Paskui nedadavė trijų skatikų melagis anam. Paskui jiedu apsiženyjo abudu. Sako dabar:
– Ateik nedėlioj, atiduosiu tris skatikus.
Paskui jis nenori jam atiduot trijų skatikų. Pasirėdė ir atsigulė, liepė pasakyt pačiai, kad numirė. Pasitrynė pati akis su cibuliu ir verkia. Ateina trijų skatikų. Sako:
– Ar jau numirė?
– Numirė.
Sako:
– Už tris skatikus nor tris sykius* su kačerga per pilvą mušiu.
Kai paėmė kačergą, atsikėlė no lentos. Paskui sako:
– Ar gyvas?
– Gyvas.
– Atiduok tris skatikus.
Sako:
– Neturiu, ateik nedėlioj, duosiu.
Ėmė nedėlioj inlindo in bulvių duobę. Paskui atėjo trijų skatikų, sako:
– Ai, kur vyras?
– Numirė.
Sako:
– Kur pakavojai?
Sako:
– In bulvių duobę.
– Aisiu už tris skatikus pasimelst.
Atėjęs an duobės, kasa šiaudus ir baubia kai bulius. Paskui tas duobė sako:
– Šu, bestija.
– Ar tu čia, brolau?
– Aš.
– Atiduok tris skatikus.
Sako:
– Neturiu, ateik nedėlioj, atiduosiu.
Nedėlioj nuėjo in koplyčią, inlindo in grabą ir guli. Atėjo anas prašyt trijų skatikų. Paskui vaikščioja po koplyčią, pamatė, ateina dvylika žmogžudžių*, atsinešė pinigų. Jų buvo dvylika, pripylė krūvas pinigų trylika. Tasai, kur buvo atėjęs trijų skatikų, neturi kur pasidėt. Nusivilko nuogas, atsistojo palei sieną. Paskui nežino, kaip pasidalyt pinigus, sako:
– Katras šitai mūkai, kur čia stovi, nukirs galvą, tai tam teks ta trylikta krūva.
Pasiėmė kirvį, ėjo kirst. Paskui tas, kur grabe gulėjo, atsiliepė, sako:
– Plėškitės, visos mūkos, no sienų, ir negyvi, kelkitės, bus mumi gana.
Tie du ėmė baldotis. O jie mislyjo, ką daug, išbėgo in girią. Pasiėmė, pasidalino tiedu pinigus.
Paskui atbėgo vienas no tų žmogžudžių pažiūrėt, ar daug jų yra. Inkišo per langą galvą. Ėmė anas nutraukė kepurę, sako:
– Te tau kepurę už tris skatikus.
Nubėgo žmogžudis pas anuos, sako:
– Bėkim toliau! Mes dalinom krūvom, o jie po tris skatikus. Neteko vienam trijų skatikų, tai da mano kepurę nutraukė ir atidavė.
Jie paskui nubėgo, o tie du parsinešė visus pinigus.

FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas

FIKSAVIMO METAI: 1880

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Panemunės k., Garliavos apyl.

FIKSAVIMO APLINKYBĖS: K. Brugmano pastaba: papasakojo jauna mergina K iš Panemunės k., Garliavos apyl., 1880 m.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 345-349, Nr. 135
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 135
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 250-252
Litauische Volkslieder und Märchen aus dem Preussischen und dem Russischen Litauen / gesammelt von A. Leskien und K. Bruckman. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1882.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: juokdarių-baikininkų pasakos. Paaiškinimai: sėbrą – orig. tavorščių statinių – orig. staunyčių didelis maras – orig. didelė pavietrė sykius – orig. rozus žmogžudžių – orig. razbainykų

Atgal