NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9211&OId=6409
PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Netoli vieno miesto suseina trys keliai ir ketvirtas į patį miestą eina. Taigi tais keliais ant grįžkelės susėjo trys keleiviai ir pradėjo šnekėtis:
– Ot, tai Dievui dėkui, jau trys dienos kaip nevalgiau, dabar draugai atsirado, rasi tik nereiks badu mirt, – pasakė pirmutinis.
– O tai buvova prasidžiugę: jau keturios dienos kaip mudu nevalgę, mislijova, kad sušelpsi, o dabar ir pats giries, kad nieko neturi, – sakė kitu du.
– Teisybė, kad ir aš nieko neturiu, bet kaip nueisime į miestą, aš duosiu judviem abiem valgyt ir aš pats valgysiu.
Antrasis pasakė:
– Kad tu duosi privalgyt, tai aš duosiu igi noriai geriausių gėrimų atsigert.
– Na, kad judu duosite ir pavalgyt, ir atsigert, tai už tą viską užmokėsiu, nors ir nieko neturiu, – sakė trečiasis.
Teip kalbėdami atėjo į miestą ir užėjo į vieną viešbutį, kurį laikė tokia našlė. Na, tie trys keliauninkai paprašė gerus pietus. Ne už ilgo jau pietūs buvo ant stalo, ir tie keleiviai išalkę valgė šnypšdami kaip žalčiai. Kada pavalgė, du keleiviu išėjo, o tas, kuris prašė pietus, pasiliko, išsiėmęs ten jis kokį popierkraštį, ir tą vartė, žiūrėjo ir neva skaitė. Ta viešbučio ponia, neva nedrįsdama prašyti ir bijodama, kad neišbėgtų neužmokėjęs už pietus, vis aplinkui vaikščiojo, neva ko ieškodama. Keleivis, susipratęs, kad gal būt blogai, paklausė:
– Tai žinai, ponia, norėsite, kad už pietus užmokėčiau?
– Būt gerai, kad užmokėtumėt, aš teip neturiu dabar laiko.
– Tuojaus užmokėsiu poniutei, tik tiek bėda, kad aš dabar pinigų nesuteksiu. Jeigu jūs teiktumėtės eitume, štai čia netoli bažnyčia, tai kunigas mano dėdė, tai jis man duos pinigų, ir jums bus užmokėta.
Na, ką darys ta ponia. Eina abudu pas tą kunigą. Bet jo stancijoj nėr, ant mišių išėjęs. Na, tai eina į bažnyčią:
– Zokristijoj rasiva.
Nuėjo abudu į bažnyčią. Kunigas jau baigė mišias laikyt. Ta ponia atsiklaupė pas groteles, o tas keleivis, įėjęs į zokristiją, pasakė:
– Tėveli dvasiškas, mano motina įgavo proto sumaišymą, ana kur ji klūpo pas groteles. Meldžiu jūsų, kad jai egzertus nuskaitytumėt.
– Gerai, galėsiu nuskaityt, – atsakė kunigas, ir tas pakeleivis per zokristijos duris išsmuko laukan.
Kunigas, nusirėdęs mišiaunus drabužius, pasėmęs knygas, ateina tai moteriškei, kuriai prašyta, egzertą skaityti. Kunigas, matydamas, kad ji stovi, lyg tarytum ko laukia, pasakė:
– Klaupk. Tavo sūnus sakė, kad tu turi sumaišytą protą. Klaupk, aš tau egzertus nuskaitysiu.
– Aš neesu durna, nė man nereik jokių egzertų, tik man atiduok pinigus, ką tavo sūnus pas mane suvalgė, – užmokėk man.
Kunigas vėl:
– Klaupk, klaupk, nuskaitysiu egzertą, ir velnias iš tavęs išbėgs, būsi sveika.
– Man nereik jokių egzertų, tik man reik no tavęs pinigų, kur tavo sūnus pietus pavalgęs neužmokėjo.
– Eik lauk, boba ragana, jau matau, kad tave velnias gatavai apsėdo, ir jau nė egzertas nieko negelbės.
Dar paliepė bažnyčios tarną, kad lauk išgarbytų tą bobą, – ir viskas užbaigta.
Mieste susėjo į krūvą tie trys keleiviai ir nuėjo į kitą viešbutį – ten buvo kaleina antram keleiviui duot visiems trims į valias atsigert. Na, ir pridėjo visokių gėrimų, visokių vynų, – ko tik norėjo, atsigėrė. Toks senis ten šinkuoja, ir, žinoma, kaip lyg no poniškų nedrąsu jam prašyt pinigų. Taig, kada į valias prigėrė, žinoma, reik ir užmokėt, o nėr pinigų. Na, tuodu išėjo, o tas viens, kurs prašė visokių gėrimų, pasiliko – išbėgt nėr kaip. Tada jis užvedė visokias kalbas, teip tą senį užėmė mislys visokios. Kada daėjo kalba igi vynui, o da nepraimta bačka vyno stovėjo, tada tas keleivis pradėjo pasakoti apė tai, kad toje bačkoj esą trys vyno gatunkai, ant ko senis nenorėjo sutikti. Taigi dėl darodymo tikros teisybės nutarė keleivis parodyti. Senis, žingeidumo paimtas, akis išpūtęs žiūrėjo, o keleivis paėmė grąžtelį ir, pragręžęs vienam gale, prileido stiklą vyno ir rodo seniui pirmą gatunką. Senis sako:
– Na, o kad dabar vynas bėgs lauk.
– Užkimšk, – atsakė keleivis.
Senis užkimšo su pirštu, o keleivis kitam gale bačkos gręžė skylutę, nes kitą gatunką parodysiąs, ir pragręžęs prileido stiklą vyno, rodydamas antrą gatunką. Kada vynas iš bačkos veržėsi tekėti, keleivis sako:
– Užkimšk.
– Su kuo? – klausė senis.
– Su pirštu.
Ir užkišo senis su kitu pirštu kitą galą bačkos. Kada keleivis rodė seniui antrą gatunką vyno, senis abejodamas nenorėjo nė tikėt, nes jam išrodė abu gatunku vienokiu.
– Na palauk, senuk, dabar pažiūrėsiva trečio gatunko. Tas tai daug kitoks nekaip šituodu.
Ir pradėjo keleivis gręžt ties viduriu bačkos. Kada stiklą prileidus vyno trečio gatunko, vynas iš bačkos veržėsi lauk, keleivis liepė seniui užkimšt.
– Su kuo? – klausė senis.
– Su liežuviu, – atsakė keleivis.
Senis, gailėdamasis vyno, greit su liežuviu užkišo skylę, kad vynas nebėgtų. Keleivis, visus tris gatunkus vyno išsigėręs, išsmuko lauk, palikęs senį belaikantį trijų gatunkų vyną.
Po kelių valandų savininkas to viešbučio pasiuntė vaiką, kad pavadytų senuką pietų valgyt. Ugi tas vaiks užtiko dyvus: senis užsigulęs ant bačkos ir vėblioja kasžin ką. Sugrįžęs vaiks pas tėvą pasakė:
– Tėte, tas mūs senuks, rodos, ir teip gal gana tenai gert to vyno, bet dabar užsigulęs ant bačkos ir maukia – ar jau jis papaiko, ar ką?
Tėvs, netikėdamas vaikui, pats eina pažiūrėt ir randa teisybę: senis išsižergęs, ant bačkos užsigulęs, – akys jau paraudonavusios kaip vėžio! Išsyk savininkas ir pamislijo, kad senis pasiuto, bet kada gerai viską apmatė, skylutes su kamščiais užkamšiojo. Tik tada viską gerai suprato, kada jam senis viską aiškiai išpasakojo, ir abudu labai pyko ant to šelmio.
Kada vėl visi tie keleiviai susėjo, nemažai juokėsi iš tokių prigavimų ir kytrų išsisukimų. Viskas būt gerai, bet kad dabar visų sutarta, jog paskutiniui reik užmokėt.
– Na, kad reik, ką darysi, galėsiu užmokėt.
Ir nuėjo savais keliais toliaus, vėl ant rytojaus ketydami į sutartą vietą sueiti. Na, tas trečiasis keleivis nuėjo į bagotą kromą, kur begalės tavoro visokio buvo, teipgi ir daug žmonių, kurie pirko tuos tavorus. Tas keleivis, nusitaikęs, kada nieks nemato, palindo po skūroms. Atėjo naktis, kromą uždarinėjo. Pačiam vidurnaktij išlindo tas keleivis iš po skūrų ir, susiieškojęs pinigų skrynutę, užsidegęs žvakutę, pradėjo pinigus skaityt. Visus suskaitė, surašė sav į popierėlę, savo žiedą per pusę perlaužė, pusę į skrynelę įdėjo, o kitą pusę sav pasiliko ir vėl po skūroms pasilindo. Ant rytojaus vėl išlindo, o kad buvo pilnas kromas žmonių su savo reikalais užimti, ir taigi to keleivio nieks nė nenutėmijo. Išėjo tas keleivis da ant ūlyčios, po valandai atėjo ir pradėjo užmetinėt, būk tai čia jo pinigai pavogti. Da savininks bandė šiauštis, bet tas keleivis pradėjo švilpti – atbėgo policija, paėmė tą skrynutę ir pradėjo žiūrinėt. Tas keleivis papasakojo iš viso, kiek jo pinigų, kiek sidabrinių, kiek varinių, kiek popierinių, viso labo buvo trylika tūkstančių rublių ir ant dugno pusė žiedo, kurį kaip sudėjo – tinka. Tada visi mislijo, kad tai to keleivio pinigai, ir atidavė tam pakeleiviui tuos pinigus, o tą prekėją da už vagystą į kalinę įkišo.
Kada suėjo visi pakeleiviai į paskirtą vietą, pirmiau nuėjo pas tą našlę, kur pietus valgė, ten, kiek reikalavo, užmokėjo. Paskui nuėjo į tą viešbutį, kur gėrė, ten vėl užmokėjo. Dabar visi trys keleiviai buvo ir pavalgę, ir atsigėrę ir, da pinigų turėdami, ėjo toliaus laimės ieškodami.
PATEIKĖJAS: Kamaitis
FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius
FIKSAVIMO METAI: 1901
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pavasijai, k., Sintautų sen., Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Pavasijų k., Naumiesčio pav.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 25-28, Nr. 6
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 6
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas