NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9215&OId=6413
PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk pagiryje gyveno vargdienis žmogelis, vadinamas girininku. Vieną sykį, važiuodamas per girią pro didelį kalną, išgirdo baisų ūžimą. Pažiūri aukštyn – ugi kaip debesys nusileido į kalną ir su šnekėjimais ir rėkavimais prapuolė. Nutūpė kaip pekla ant kalno. Kokį tai žodį tas debesys ištarė – kalnas sudrebėjo, ir nieko negirdėti. Ale tas girininks įsitėmijo tą žodį, kur tam debesyje ištarė, ir su tuo žodžiu kalną atidarė. Po valandai vėl tas pats žodis davėsi girdėti: kalnas sudrebėjo, ir tas debesys, baisiai ūždamas, aukštyn iškilo ir nulėkė į vakarų šalį. Girininkas, prisivažiavęs savo vežimėlį prie kalno, ištarė tą žodį, kurį girdėjo tą debesį ištariant, – akies mirksnij kalnas vėl atsidarė. Ir eina girininks į tą kalną kaip į kokį dvarą. Visur puiku puiku, gražu, tik auksas varva! Tų pinigų auksinių, cidabrinių dideli aruodai ir baisios krūvos supiltos! Labai neramu tam dvare. Girininkas pinigų po kelis sykius išsinešė iš to dvaro, po kiek tik pakėlė, prisikrovė pilną vežimėlį pinigų ir parvažiavo namo. Koks džiaugsmas buvo to žmogučio, jo pačios ir vaikelių! Prisipirko dikčiai duonos, mėsos, drabužių, ir da daugybė pinigų liko, kad nė suskaityt nebuvo galima!
Kaimynai pajuto, kad jau jų kaimyns suskis atkuto, o labjausiai parūpo apė tai broliui, kuris buvo bagotas. Dvi sanvaiti suko jis galvą, kad išmislijo, kaip galima dažinot, kaip tas suskis pralobo. Ant galo padarė balių ir į tą balių savo brolį girininką pavadino, nors kitąsyk niekad nevadydavo. Pradėjo mylėt kaipo brolį su karšta širdžia, degtinės nesigailėjo dėl savo brolio. Kada gerai brolį bagočius prišėrė, prigirdė, pradėjo kvosti, dėl ko prabagoto. Girininkas da išsyk nenorėjo sakyti, ale tas brolis bagočius labai mokėjo kvosti, ir girininks lyg sapnuodams viską išpasakojo.
Tada bagočius, palikęs ir balių, išėjo į girią ant to paties kalno, ištarė tą žodį – kalnas atsidarė, ir bagočius įėjo į tą dvarą. Kada bagočius pamatė baisybę pinigų, iš to džiaugsmo net apalpo. Po valandai atsigavo, pasėmė daugybę pinigų ir jau buvo beinąs laukan, ale durys uždarytos, ir per tą džiaugsmą užmiršo bagočius tą žodį, su kuriuo galima duris atidaryt. Ką darys? Nelaimingas atsistojęs ir stovi. Ugi pareina baisiai ūždami debesyje keturiasdešimtis žmogžudžių. Tarė žodį – atsidarė kalne dvaras, ir įeina žmogžudžiai. Randa tą bagočių prisikrovus pinigų bestovintį. Paėmė žmogžudžiai tą bagočių perkirto per pusę ir vieną pusę terp durų prikalė prie vienos edverijos, kitą pusę – prie kitos.
Bagočiaus pati, nesulaukdama savo vyro, nenurimo namieje, bėga ir šen, ir ten. Atbėgo pas švogerį, tą girininką, ir prašė to, kad eitų žiūrėt. Girininkas, važiuodams per girią, sumislijo eit į kalną pinigų pasiimt. Priėjo kalną, ištarė tą žinomą žodį – atsidarė kalnas, ir įeina į kalną tas švogeris. Ugi žiūri – tas jo brolis prie dviejų edverijų prikaltas! Tą girininką šiurpuliai kaip žvyriai perpylė, ale nieko nelaukdamas pasėmė pinigų, draug ir tą savo brolį ir parkeliavo namo. Pati jo gailiai apsiverkė, ale tuojaus mislijo, ką padaryti. Susiieškojo seną kurpių ir, akis užrišę, atvedė į to bagočiaus triobą, ir susiuvo tą bagočių į krūvą. Tą senį kurpių vėl, akis užrišę, nuvedė į tą jo vietą, kad jis nežinotų, nė kur buvo, nė per kur jį vedė. Paskui vadino daktarą vieną sykį, antrą sykį. Kada jau daktars buvo beinąs pas tą bagočių, ale tas girininks išėjo priešais ir pasakė, kad jau numirė. Tada iškėlė puikius šermenis. Visi valgė, gėrė ir giedojo. Ant galo labai puikiai pakavojo. Paskui tas girininkas paėmė to bagočiaus pačią už moterį, nes ta moteriškė buvo labai dėkinga už tai, kad visą reikalą vedė ir išvedė viską gerai be apsirikimo.
Kada žmogžudžiai sugrįžo į kalną ir nerado to žmogaus prie durų edverijų prikalto, nusigando ir neišmanė, ką daryt. Ant galo šnekėjo kelias dienas, ir viens išsirado kytriausias, kuris apsėmė suieškot tą piktadėją, kuris pavogė tą iš to kalno bagočių. Eina dabar tas kytrasis žmogžudis per laukus, girias, per kaimus, dvarus ir netyčia užeina pas tą mums žinomą kurpių. Tas kurpius kala, kausto čebatą. Žmogžudis paklausė:
– O ką, senuk, ar da matai tuos čebatus kaustyti?
– E, brolyti, kad aš žmogų per pusę perkirstą susiuvau, o tie čebatai tai man nėr nė ką.
Žmogžudžiui dingt į galvą apė tą žmogų perkirstą! Valandą pamislijo ir vėl paklausė:
– O kur tu tą žmogų susiuvai?
– Kad nė aš pats nežinau. Kaip mane vedė prie to darbo, tai akis užrišo, kaip atgal vedė, vėl teipgi užrišo.
– O ar tu dabar nerastum tos vietos, kur tave vedė?
– Nežinau, – atsakė kurpius.
Tada žmogžudis kurpiui akis užrišo ir vedė. Kada kurpius numanė, kad jau į tą vietą jį atvedė, tada pasakė žmogžudžiui, kuris priėjęs ir su kreida įrašė į duris, ir vėl tas žmogžudis kurpių atgal nuvedė. Kada tų namų mergina užtėmijo, kad duryse įrašyta, iš savo durų ištrynė, o į kaimynų duris įrašė. Atėjo naktis, atbėgo žmogžudžiai visi keturiasdešimts pas tas duris ir randa tą įrašymą į kitas duris. Nieko neveikę tie žmogžudžiai grįžo atgal. Kitą naktį vėl ėjo su tuom kurpium ir vėl įrašę į duris. Naktyje atėję vėl rado ištrinta. Ant trečios nakties vėl tą kurpių vedėsi parodyt, ir tas žmogžudžių vyresnysis atsiskaitė, no galo kelintas gyvenimas. Ant paskutinės nakties žmogžudžiai prisirengę keturiasdešimtį bačkų, į trisdešimts devynias žmogžudžiai sulindo, o į keturiasdešimtą alyvos pripylė, užkinkė arklius susitarę, vežimą prie vežimo prikabino ir važiuoja. Vyriausias žmogžudis pirmutinius arklius kėravija, ir teip važiuoja. Jau netoli ir vakaras. Atvažiuoja pas tą mums žinomą girininką ir prašėsi į nakvynę. Tas geros širdies žmogus, nieko nemislydams, leido į nakvynę. Pasistatė tas svečias tas bačkas ant kiemo būk tai su alyva, o pats nuėjo pas tą žmogų ant vakarienės. Vakare tarnaitės ir merginos taisė puikią vakarienę kaip dėl tokio bagoto svečio.
Teip vakarienę beverdant neteko lempoje alyvos. Tarnaitės eina pasivogt į tas bačkas alyvos. Priėjo prie statinių, pradėjo grabinėt – ir viens žmogžudis pamaželi atsiliepė:
– Ar jau?
Mergina atsakė:
– Da ne.
Tada iš pirmutinės bačkos sėmė alyvą, pylė į puodą, virino ir karštą alyvą nešė ir ant tų žmogžudžių pylė per špunkas. Kada jau nebuvo girdėt rėkimo nė trankymosi, paliovė merginos pylusios ir visą alyvą sau išsipylė.
Kada po vakarienei visi jau sugulė, tas alyvininks buvo paguldytas puikioje lovoje. Kada jau į patį įmigį, žmogžudžių vyresnysis pakilo iš lovos, išlindo per langą ir priėjo prie statinių – pasmirdo žmogžudžiui baisiai žmogiena, tai, viską palikęs, pabėgo, palikęs vežimus, bačkas ir negyvėlius.
Išbėgęs žmogžudis ilgai mislijo, kaip būt galima atkeršyt tam girininkui, kuris pavogė tą perkirstą žmogų ir jo visus draugus. Mislijo jisai kelias dienas ir sumislijo. Turėdams dikčiai pinigų, pradėjo užvesti amatus, prekystę ir apsigyveno netoli to girininko. Kada jau išrodė dideliu ponu, buvo visų godojamas, vieną sykį tas girininkas padarė didelį balių. Ant to baliaus sukvietė visus kaimynus ir pažįstamus, ir tą pirklį žmogžudį. Visi svečiai linksminosi, gėrė, ale tas žmogžudis vis taikosi prie to girininko! Neva priėjęs myluoja, bučiuoja. Tam tarpe mergina, jau mums žinoma, kuri kitąsyk duryse raštą ištrynė, pamatė, kad tas žmogžudis kokį tai žibantį daiktą išsėmė. Tada mergina, gerai prisižiūrėjus, pažino tą vagį žmogžudį, kuris pirm keliolikos metų išbėgo, palikęs vežimus, arklius ir sušutusius draugus. Jau žmogžudis buvo užstatęs savo aštrų peilį, kad papjaut tą girininką, ale tam tarpe mergina paėmė lanką ir, tamsoje stovėdama, peršovė tą žmogžudį su vilyčia. Koks pasidarė sumišimas terp visų svečių! Tuojaus tą merginą pagriebė ir jau ketino nukankyti, kada ant galo rado pas tą žmogžudį daug visokių raktų, peilių, teipgi rado raštus apė visokius atsitikimus ir ketinimus. Tada dovanojo tai merginai, ką būtų buvus kora. Negana to, apdovanojo dideliai tas girininkas, paskirdamas pusę savo turto tai merginai, už ką jį no mirties išgelbėjo. Paskui buvo tos merginos veselija. Ji pavirto į ponią. Aš ir ant tos veselijos buvau, per barzdą taukai varvėjo, burnoj nieko neturėjau, ten valgiau ir gėriau, dikčiai linksmybių turėjau.
PATEIKĖJAS: Jonas Dubinskas
FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius
FIKSAVIMO METAI: 1900
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Naumiestis
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 29-32, Nr. 7
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 7
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas