NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9352&OId=6530

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo senas karalius aklas. Turėjo tris sūnus: du išmintingu, trečias durnas. Ir turėjo sodą didelį, ir tam sode graži obelis buvo ir gražūs obuoliai ant jos.
Sykį* lekajus pažiūri, ant medžio to kad nėr vieno obuolio. Siunčia karalius vyriausią sūnų sergėt*, ale jis užmigo, nieko nematė. Atsikėlė lekajus anksti rytą, nueina pas obelį: kad nėr vieno obuolio vėl. Kitą naktį leidžia kitą sūnų, ale ir tas užsnūdo, nieko nematė. Ant rytojaus pažiūri lekajus pas tą obelį, kad nėr vieno vėl. Tai siunčia karalius trečią naktį tą durnių, bo tas labai prašėse dabot. Ir jis nuėjo in daržą, išsipjovė piktą dagį, atsisėdo an krėslo. Ir jis pastatė piktą dagį: kap jis užsnaudžia, tai jis insiduria ir vėl pabunda. Sulaukė, per dvylika atlėkė paukštis ir nušvietė kap diena an viso sodo. Pažiūri durnius, in viršų obelies kad tūpė paukštis. Jis atsilaužė karabiną, per šakas in ją šovė ir nušovė vieną plunksną. Jis tą plunksną pasiėmė – švietė kap žvakė nakties čėsą. Jis atnešė tėvui parodė, o tėvas kaip pamatė tą plunksną, tai pradėjo biskį matyt. Paskui karalius savo tuos du vaikus siuntė ieškot, kur yr tokios paukštys. O to durniaus tai nenorėjo leist. Jis bučiavo tėvui rankas, kad jį leistų, ir išleido karalius juos visus tris.
Joja keliu. Užpuolė vakaras, prijojo karčemą, toj karčemoj šinkarka našlė. Prašose vyriausias sūnus priimt ant naktigulto. O tas durnius prie jų už lekajų buvo, išdavė in stalą jiem. Toj šinkarka jį, tą durnių, pasidabojo, sako:
– Mudu ženykimės.
O jis sako:
– Duok man kokį ženklą, kad aš tavį neužmirščia.
Tai jam davė žirkliukes:
– Su tom žirkliukėm kad sykį kirps, tai stos suknia.
Anksti rytą atsikėlė, išdavė in stalą tas durnius ir padėkavojo tai šinkarkai už nakvynę ir išjojo. Joja per dieną. Užpuolė vakaras, prijojo karčemą, toj karčemoj šinkarka našlė. Prašose an naktigulto. Išdavė tas durnius in stalą arbatą, o toj šinkarka pasidabojo, sako:
– Mudu ar nesiženysim?
Jisai atsakė:
– Duok man kokį ženklą, kad aš tavį neužmirščia.
Davė jam peilį, sako:
– Kad brūkštelsi per stalą, tai stos visokių pečenkų.
Ant rytojaus atsikėlė, ir išdavė tas durnius in stalą, ir padėkavojo už nakvynę ir išjojo. Joja visą dieną. Užpuolė vakaras, prijojo karčemą. Prašose an naktigulto. Priėmė. Išdavė vėl in stalą tas durnius. Toj šinkarka klausia pas jį:
– Ar nesiženysim?
Sako:
– Galėsim*, ale duok kokį man ženklą, kad aš tavį neužmirščia.
Davė jam čerkutę:
– Kad sykį stuktelsi, stos visokių gėrimų*.
Ir anksti rytą išdavė in stalą durnius ir padėkavojo už nakvynę ir išjojo. Joja keliu, prijojo kryžakelę. Tai dabar vyriausias brolis paskyrė*, kur katram jot. O in durnių sako:
– Kaip tiesiog joji, ir jok.
O jiem pareina jot in dvarus. O jis, tas durnius, injojo in girią. Sutinka vilką. Sako vilkas:
– Sėsk no arklio, aik pakavot mano tėvą.
Ale durnius nenori sėst no arklio. Sako tas vilkas:
– Aš tau būsiu prietelis.
Tai jis nusėdo, ir padavė vilkas lopetą ir liepė užkast jo tėvą. Užkasė tas durnius. Ale jis pažiūrė atėjęs, kad jo arklys suėstas vilko. Tai jisai pradėjo gailėtis* to arklio. Tas vilkas pasakė:
– Kur tu nori?
Tas durnius:
– Aš noriu dažinot, kur yr tokios paukštys, ką in mano tėvo sodą atlėkė ir skynė obuolį.
Atsakė vilkas:
– Aš žinau tą dvarą, kur jos yra, tos paukštys. Sėsk an manęs, aš tave nunešiu in tą dvarą.
Jis užsisėdo an to vilko, jisai per šilą be kelio tiesiog jį nunešė in tą dvarą. Ir buvo tam dvare trys klėtkos, ir pasakė jam tas vilkas:
– Viena klėtka graži, antra da gražesni, trečia gražiausia, ir imk pirmutinę klėtką, tai tavį nepagaus vagiant.
Ale jis intėjo, paėmė trečią klėtką: ko gražiausias paukštis. Pasiėmęs ir nešase. Ir išeina ponas:
– Ai, ką tu čia darai?
– Paukščius vagiu.
– Ar tu moki vogt gerai?
Jis jam atsakė:
– Moku.
Tas ponas pasakė jam:
– Yra tam ir tam dvare trys šyvokai: pavok man šyvoką, tai aš duosiu klėtką.
Jis nuėjo pas tą vilką, kur jis atjojo ant jo, ir jam pasakoja, kad jį pagavo su tais paukščiais ir jam liepė in tokį dvarą nueit, kur yr trys šyvokai, ir ponas jam pasakė: „Atvesk man šyvoką, tai aš duosiu klėtką paukščių“.
– Tai tas vilkas:
– Sėsk an manęs.
Jis tiesiog jį nunešė in tą dvarą.
– Kap tu inteisi, tai imk pirmiausia šyvoką.
Ale jis intėjo, pažiūrėjo: vienas gražus, kitas da gražesnis, trečias da gražesnis. Tai jis neėmė, katrą jam liepė vilkas, ale jis ėmė trečią, kur gražiausią. Išsiveda iš stonios, ir ateina ponas, sako:
– Ką tu čia darai?
Jis atsakė:
– Vagiu pono šyvoką.
Ponas jam atsakė:
– Ar tu moki gerai vogt?
– Moku.
Pasakė tas ponas:
– Yra tokiam ir tokiam dvare pana, kad ji no gimtos dienos int savo akis vyro nesileidus. Tai pavok tu man tą paną, tai aš tau duosiu šyvoką.
O jisai vėl nuėjo pas tą vilką, pasakė tam vilkui, kad jį pagavo su šyvoku, ir tas ponas atsakė: „Tam ir tam dvare yra tokia pana, tai tu ją man pavok, tai aš tau duosiu šyvoką“.
Jis atsisėdo an to vilko, ir jį nunešė tas vilkas, kur toj pana yra.
Tai tas durnius apsirėdė mergiškai, ir jis tenai in tą dvarą nuėjo. Nuėjo jisai in kuknę, prašose pas akmistrinę, kad jį priimtų už piemenę, ba jis nesisakė, kad jis vyras. Ir jį nuvedė pas tą paną. Toj pana pažiūrėjo jam in akis, sako:
– Kap aš žiūriu an tavo akių, tai tu man būtum lyg vyras.
Ale jisai ginase, kad jis merga. O pana sako:
– Darysiu reviziją.
Ir padarė reviziją, ir rado, kad jis vyras, ir ji paėmė prie karučio* prirakino. Veža jisai žemes. Ale jis šneka atėjęs pietų, sako:
– Vyrai, ar mes teip apdriskę vaikščiosim?
Ir jis su savo tom žirkliukėm kelissyk kirpo, ir turi visi po suknią sau.
Atnešė akmistrinė jiem pietus, ale ji pažiūro in juos, kad jie visi insirėdę kai ponai. Tuoj sugrįžo pas tą paną, pasakė, kad
– Mūs vergai* intsirėdę kai ponai.
Ateina toj pana pažiūrėt. Pažiūro, kad ji da nematė tokių gražių suknių. Klausia:
– Kas yr toks meistras?
Pasakė tas durnius:
– Tai aš toks ėsu meistras.
Pana paklausė:
– Kap tu gali padaryt?
Atsakė:
– Turiu žirkliukes, tai aš sykį kirpsiu, ir stos suknia.
Tai toj pana prašo pas jį, kad jai ataduotų. O jisai atsakė tai panai:
– Parodyk man nuogas kojas iki kelių, tai aš ataduosiu.
Atsakė toj pana, kad
– Aš no gimtos dienos vyro nesileidžiu, ir aš tau rodysiu nuogas kojas iki kelių!..
O toj akmistrinė pasakė panai:
– Bene kas! Parodysi, ir turėsi žirkliukes: sykį kad kirpsi, ir stos suknia, nereiks nė pirkt, nė kraučiaus ieškot.
Paskui, jį nusivedė int savo stanciją toj pana, parodė jam kojas iki kelių nuogas. Jisai atidavė tais žirkliukes. Jį ir vėl prirakino prie karučio.
Kitą dieną vėl atnešė akmistrinė pietus. Ir atsakė jisai in vyrus:
– Vyrai, ar tai mes valgysim tuos prastus barščius? Ar mes negalim valgyt pečenkų?
Ir jis išsiėmė iš kešeniaus peilį, brūkštelėjo per stalą – stovi visokių pečenkų. O toj akmistrinė pasakė nuėjus tai panai:
– Kokių tenui yra pečenkų! Mūs barščių nevalgo.
Atėjo toj pana pažiūrėt, žiūro, kad visokių pečenkų yra, paklausė:
– Katras teip jūs padarot?
Atsiliepė jisai, tas durnius:
– Tai aš.
Toj pana atsakė:
– Kuo gi padarei tokias pečenkas?
Jis išsiėmė iš kešeniaus peilį, sako:
– Tai šituo.
Toj pana:
– Padaryk po mano akių.
O jis brūkštelėjo in stalą – kad stovi pečenkų.
Toj pana jam atsakė:
– Ataduok tu man tą peilį.
Jis atsakė:
– Pasirodyk iki juostai nuoga, tai aš tau ataduosiu.
O ji atsakė, kad
– Aš no gimtos dienos nesileidau vyro, o aš tau rodysiuos iki juostai nuoga!..
Ale toj akmistrinė sako:
– Pasirodyk, bene kas! Ale turėsim peiliuką, kad nereiks nė virt, nė kept: tik sykį brūkštelėjai in stalą, ir stovi gatavai pečenkų.
Atsakė pana:
– Tai aime, pasirodysiu iki juostai nuoga.
Ji pasirodė, ir jis atidavė tą peiliuką, paskui jį prie karučio vėl prirakino.
An rytojaus an pietų sako jisai:
– Vyrai, ar mes negalim atsigert visokių gėrimų?
Ir jis išsiėmė iš kešeniaus čerkutę, stuktelėjo in stalą, ir tę stojo visokių gėrimų. Atnešė akmistrinė pietus. Ale ji žiūro, kad yr visokių gėrimų, nuėjo ji, pasakė tai panai. Toj pana atėjo, pažiūrė, kad ji da nematė tokių gėrimų, kap tę pas juos yra. Ji klausia:
– Katras toks meistras?
Jis atsiliepė, tas durnius, sako:
– Tai aš.
Toj pana pas jį klausia:
– Kuo teip tu gali padaryt?
Jis išsiėmė iš kešeniaus tą čerką:
– Tai šitąj, tai aš padarau.
Tai sako toj pana:
– Padaryk po mano akių.
Jis stuktelėjo in stalą, stojo da daugiau gėrimų visokių. Toj pana prašo:
– Ataduok man tą čerkutę.
Atsakė:
– Aik su manim pergulėk, tai aš tau ataduosiu.
Ji atsakė, kad
– Aš nesileidau no gimtos dienos vyro int savo akis.
Ale toj akmistrinė atsakė tai panai:
– Bene kas! Pergulėsi, turėsi sau liuoną*.
Ir ji jį pasišaukė int savo stanciją, su juo ji pergulėjo, jisai jai atidavė tą čerkutę.
Paskui jis susišnekėjo su jąj ženytis, ir jis vadino ją int savo kraštą. Ale ji turėjo daug pinigų, ji su savim viską pasiėmė. Iškeliavo jiedu ir randą tą vilką laukiant. Tas durnius pašėrė tą vilką, ir ji klausia pas jį, kas jis ėsa. Ir jis atsakė jai:
– Tai mūs krašte toki arkliai. Sėskim mudu abudu an jo, jis paneš.
Ir atjojo pas tą poną, kur tie šyvokai yra. Tas vilkas in tą durnių sako:
– Padaryk man suknią, ir aš būsiu pana. Tas ponas niekad nematė tos panos, tai jis nepažins. Aprėdyk mane ir nuvesk pas tą poną ir tam ponui liepk neit keturias adynas žiūrėt, bo ji niekad nemačius vyro, tai ji nusigąs.
Invedė pas tą poną. Tas ponas uždarė stancijoj ir išdavė porą šyvokų ir kočę. Dabar tas durnius intsisodino tą paną, o tą vilką paliko tam ponui už paną. Tas ponas luktelėjęs, ais jisai pažiūrėt. Pravėrė duris, ir išlėkė pana. Tai dabar tas vilkas pasivyjo tą durnių važiuojant, insisėdo sykiu, ir važiuoja. Sako vilkas:
– Važiuosim in tą dvarą, kur yra tos paukštys. Tai mane aprėdysi šyvoku ir nuvesi tam ponui.
Jis, tas durnius, aprėdęs tą vilką šyvoku ir nuvedė tam ponui ir liepė teip greitai duoti avižų šyvokui ir teip greitai nevaikščiot. O tas ponas išdavė paukščius. Tas durnius pasiėmęs in kočę intsidėjo, ir važiuoja. Nueina pats ponas pažiūrėt šyvoko, atsidarė stonios duris, o šyvokas kap šoko, parsimušė poną, išbėgo. Pasivyjo tą durnių ir važiuoja sykiu. Netoli namų tas durnius vilką išleido, o tas vilkas pasiliko pagiry.
Tas durnius atvažiavo palė karčemą, ir jis randa anuos savo brolius, kur jie sykiu išjojo iš namų tų paukščių ieškot. Anie nekentė to durniaus, jį ėmė inmetė in šulinį, ir jie paėmė tą paną ir tuos paukščius ir kočę ir šyvokus, ir nuvažiau jie sau namo. Parvažiavę pasakojo savo tėvui, kad
– Mes radom tokiam dvare paukščius ir šitą paną ir šituos šyvokus.
Paskui vyriausias brolis sako:
– Tai aš vyriausias sūnus, tai aš su jąj ženysiuos.
O tas vilkas nepasitikėdamas*, bėga jisai žiūrėt. Atbėgo palė tą karčemą, ale jis pažiūro, kad jo tas sėbras* šuliny inmestas. Klausia:
– Kap tu dabar išlipsi, kad tep giliai?
Tas jam atsakė:
– Aš negaliu išlipt.
Tas vilkas:
– Tai šoksiu aš pas tave.
Inšoko pas tą durnių, sako:
– Sėsk ant manį, ir aš šoksiu in aukštą.
Sykį šoko – neiššoko, antrą sykį šoko – ir jį išnešė iš to šulnio. Ir jis jam pasakė:
– Tu bėk namo, ba tavo paną paims vyriausias brolis, jie jau rengėse važiuot in šliūbą. O aš, – sako, – bėgsiu. Kaip jie važiuos, tai aš insisuksiu in arklius, tai aš išvaikysiu, tai jie negaus tep greitai nuvažiuot.
Ir tas durnius pareina namo – kad jau jie rengiase važiuot. Ir jie pamatė tą durnių ir išvažiavo. O tas vilkas intsisuko, išvaikė jų arklius, ir jie negavo nuvažiuot. Ir tas durnius pasakojo savo tėvui, kad
– Jie mane inmetė in šulnį. Tai aš tuos paukščius radau ir daug bėdos turėjau, kolik aš suieškojau. Ir jie nori iš manį tą dabar paną atimt.
Tėvas atsakė:
– Palauk, aš pašauksiu atgal veseliją.
Ir jis pašaukė vyriausią sūnų:
– Kodėl šitep tu padarei?
O toj pana tą durnių kai pamatė, tai sako:
– Tai šitas mano vyras.
Ir tėvas apženyjo su jąj ir dovanojo pusę karalystės, ką jis suieškojo tuos paukščius, ir jis nieko nematė, kai parvežė tuos paukščius, gavo šviesybę. Ir dabar gyvena, jeigu nenumirė.

FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas

FIKSAVIMO METAI: 1880

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pajiesys, k., Garliavos apylinkių sen., Kauno r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO APLINKYBĖS: K. Brugmano pastaba: papasakojo jaunas vyriškis R iš Pajiesio k., Garliavos apyl. (gimęs Marvelės dvare), 1880 m.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 350-357, Nr. 137
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 137
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 253-258
Litauische Volkslieder und Märchen aus dem Preussischen und dem Russischen Litauen / gesammelt von A. Leskien und K. Bruckman. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1882.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės. Paaiškinimai: sykį – orig. rozą sergėt – orig. pilniavot galėsim – orig. mažnės gėrimų– orig. trunkų paskyrė – orig. paznočino gailėtis – orig. iškadavot karučio – orig. točkei vergai – orig. nevalnykai liuoną – orig. vigadą nepasitikėdamas – orig. nepravierydamas, sėbras – orig. tavorščius

Atgal