NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9420&OId=6609

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo trys broliai ir turėjo vieną seserį. Išėjo sykį* su tąj seseria ant medžioklės*, pamatė vilką, norėjo nušaut. Tai tas vilkas sakė:
– Nešaukit mane, aš jum duosiu visiem trim broliam po vaiką.
Ir jie paskui pamatė šerną, ir tas davė po vaiką visiem trimi. Paskui teip ir lapė, ir levas, ir zuikys, ir meška davė visiem trim po vaiką. Ir pabaigė jie medžioklę vidury girios. Ir rado tris beržus, ir yra trys kryžkelės. Dabar ėmė kirvį vienas brolis ir kirto į beržą ir sakė:
– Dabar skirsimės žėdnas sau. O katras ateisim, apeisim apė beržą, ir kad bėgs pienas, tai būsim gyvas, o kad kraujas, tai būsim negyvas.
Ir visi trys paženklino po beržą. O klausė pas savo seserį:
– Su katruo tu dabar aisi?
Atsakė:
– Su vyriausiu broliu.
Ir ėjo žėdnas sau.
Ir nuėjo tas brolis vyriausias į tokį dvarą, o tas dvaras buvo apraganautas, ir tę gyveno žmogžudžiai*. Nuėjo jis ir pradėjo kapot tas žmogžudžiam galvas. O tie jo žvėrys nešė kožnas sau žmogžudį į sklepą. O vienam žmogžudžiui tiktai pusę žando atkirto, ir jis pasislėpė*, kad jis negyvas.
Ant rytojaus tas ponaitis ėjo medžiot į savo girią ir tai sesutei visur liepė ait, tik į tą sklepą neit. Ir ji ėjo, nuėjo in tą sklepą, pravėrė sklepą, ir tas žmogžudis, kur buvo pasislėpęs, jai sakė:
– Nenusigąsk. Kas tau būt geresnis, ar pats, ar brolis?
– Man rodos, kad būtų geresnis pats kap brolis.
Sako tas žmogžudis:
– Tai mudu ženysimės. Nueik in pakajus, rasi šėpoj tris bonkutes su vaistais*. Vieną atneši man: kur žandas perkirstas, tai man patepsi, išgis, o kitą bonkutę, kad sveikas būčia, o trečią, kad drūtas būčia. O kai pareis brolis iš girios medžiojęs* su savo žvėrelėm, ir tu jį peršnekėk: „Brolau, tu ėsi drūtas. Kad aš tau suriščia nykščius užpakaly šilkų posmeliu, ar tu juos nutrauktum?“ Ir kaip matysi, jis nenutraukia, tai mane pašauk.
Parėjo brolis ir davė surišt, ir jis patraukė ir nutraukė.
– Sesuo, man per menki šitie siūlai.
Ir vėl išėjo jis in girią. O ta sesutė nuėjo pas tą žmogžudį klaust, ką dabar daryt su juo, kad jis nutraukė tą šilkų posmiuką. Tas žmogžudis liepė antrą sykį drūčiau surišt. Ir ji surišo jam užpakaly vėl nykščius, ir vėl jis patraukė ir nutraukė ir sakė:
– Sesute, per menki man šitie tavo šilkų siūlai.
Vėl išėjo į girią, o ta sesutė vėl nubėgo pas tą žmogžudį klaustis, ką daryt jam. Ir liepė nueit paimt daug labai siūlų, tai nenutrauks. Ir sakė:
– Kad nenutrauks, matysi, tai pašauk mane.
Traukia tas brolis tuos šilkus ir nenutraukia. Sako sesutei:
– Atrišk mano pirštus.
O sesutė sako:
– Aik šę, žmogžudi.
Atėjo žmogžudis kirst tam broliui galvą, o jisai sakė:
– Palauk manęs. Mane tėvai mokino tokį balsą ant šitos dūdžiukės.
Ir jisai išsivelyjo per tris daiktus dūduot su tąj dūdžiuke: pirmą sykį pakajuj, antrą sykį priemenioj, trečią – an dvaro. Ir pradė jis ant savo dūdžiukės dūduot, kad nubustų jo žvėrelės. Ir ėmė nuklausė žvėrys. Pirmiausia išgirdo lapė, kad gaspadorius jųjų šaukęsis ant pagelbos*. Pribėgo lapė o vilkui kirto su vuodega per akis. O vilkas tingėjo keltis. Tai lapė nubėgo pas levą, ir levas drūtas labai visas greit žvėreles subudino. Levas, kap tik šoko, ėmė duris išmušė, ir atbėgo žvėrys an dvaro. Ir lapė tuos siūlus no pirštų nukando ir paleido tą gaspadorių. Ir ėmė levas perplėšė tą žmogžudį pusiau, ir visi žvėrys išnešiojo po kaulą jojo. O tas brolis sakė:
– Sesute, aš tave šiteip mylėjau, an rankų nešiau, o tu man teip padarei! Nenusigąsk, sesute, aš tau nedarysiu dabar smerties.
Nuėjo brolis in pakajus, rado šėpą, toj šėpoj trys obuoliai, vienas aukso obuolys, kitas sidabro, trečias deimanto, ir trys vinys*, aukso viena, kita sidabro, trečia deimanto. Ir ėmė tą sesutę prie sienos prikalė, rankas prikryžiavojo ir kojas prikalė ir padėjo jai tuos tris obuolius:
– Sesute, kai pavirs obuoliai – deimantas auksu, o sidabras deimantu, o auksas sidabru pavirs, tada tu išsipakūtavosi.
Ir išėjo tas brolis iš to dvaro. Priėjo jisai tokią traktiernę. Toj traktiernė visi liūdni* labai. Jisai klausė:
– Kodėl jūs toki liūdni asat?
– Užtai mes toki liūdni asam, mūsų šiande karalaitienei dekretą padarys, paduos devyngalviui smakui.
Klausė tas brolis:
– Ar negalėčia išgelbėt? Mã rodos, kad aš išgelbėčia ją.
Davė žinią karalienei, kad čia yr toks, kur išgelbės karaliaus dukterį. Ir gavo žinią, atvažiavo su karietom* ir paėmė tą brolį ir vežė, kur darys dekretą tai panai. Ir ją lydė su didele minia* ir ją pasodino ties mariom. Paskui visi ėjo namo. O tas su žvėriukėm stojo ties mariom. Ir pamatė su devyniom galvom smaką iškylant. Tai jo žvėriukės pradėjo jį baugint*. Lapė pavilgo savo vuodegą ir tą devyngalvį liejo su vuodega per akis. O meška paėmus su savo kanopa metė jam an akių. O levas labiau baugino, vandenį liejo ant jo. O zuikys lakstydamas vis jį baugino. Ir jis, devyngalvis, šoko iš vandenio. Tai tas brolis paėmęs kirto kirto kirto šoble. Paskui meška smaką traukė iš vandenio, o levas jįjį tuoj perplėšė, ir visi žvėrys jį išsidalino. Tai dabar džiaugėsi, kad ta pana atliko no smako. Ir sako ta pana:
– Sėsk in mano karietą, važiuosime namo.
Ir dovanojo jam žiedą ir pusę savo skarikės. Važiavo. Purmonas šnekėjo su lekaju, sako:
– Kam mes vešime namo šitą žmogų su šitais žvėrimi? Imkime ir padarykime jam smertį ir sakykim savo karaliui: „Ne jis išgelbėjo*. Jis nuėjo su savo žvėriukėm, o mes išgelbėjome tavo dukterį“.
Ir padarė tie jam smertį ir nuvažiavo namo.
O tos žvėrys labai verkė, ir jos nežinojo, ką reik daryt. Vilkas buvo labai išmintingas, nuėjo int girią, rado žmogaus arklį, ėmė papjovė ir nuvedė lapę in tą arklį ir liepė jam:
– Kas atlėks tos mėsos lest, tai tą pagauk ir atnešk levui.
Ir atlėkė varniukas, ir pagavo jį lapė ir atnešė levui varniuką ir padavė. Paskui atlėkė varna prašyt:
– Atiduok mano vaiką, aš tau dovanosiu kažin ką.
Sako tas levas:
– Atiduosiu aš tau tavo vaiką: nulėk ir parnešk tokio vandenio ir išgydyk mum šitą brolį.
Ir sakė varna, kadai
– Sunku išgydyt šitas žmogus. Yra tokioj karalystė didelis miestas ir tam mieste tokio vandenio trys šulniai: vienas gyvojo, antras drūtojo, trečias greitojo vandenio.
Ta varna nulėkė in tą miestą. Stovi sargyba* didelė pas tuos šulnius, ir negali prilėkt. Tai ji nulėkė ir uždegė miesto tris mūrus, ir tie sargai* nubėgo jo gint, gelbėt tos ugnies. Ir tuo tarpu ta varna puolė int šulniuką, kur gyvas vanduo, prisėmė pilną snapą gyvojo vandenio, ir ėmė puolė in kitą šulniuką, kur drūtas vanduo, ir puolė in trečią, kur greitas vanduo. Parnešė vandenio ir antrą adyną. Ir ėmė inpylė jam to vandenio gyvojo in burną, ir atgyjo, ir inpylė jam drūtojo, tai jis atsikėlė, ir inpylė jam greitojo, tai jis vaikščiojo ir buvo sveiks suvisu. Kalbėjo in savo žvėriukes, kad
– Aš buvau užsnūdęs.
Paskui sako levas jam:
– Tave nužudė* lekajus su purmonu.
O dabar jis su savo žvėriukėm pareina pas tą cėcorių, kur išvalnino jo dukterį. Inteina in tą miestą ir randą tą paną ženyjantis su tuo lekajum. Ir jis parėjo ir sako:
– Ką jūs turit do ženklą? Mes turim jos ženklą: turiu jos žiedą ir turiu jos skarikę.
Atė karalius ir pamatė tą skarikę ir tą žiedą, jis sakė:
– Dabar tai yra teisybė šito.
Ir ėmė iškasė duobę su ugnia ir tą lekajų ir tą purmoną inmetė in ugnį. Ir ėmė tasai žmogus apsiženyjo su tąj karalienės dukteria, ir dovanojo karalius savo karalystės pusę.
Ir ėmė kartą* tasai karaliaus žentas išėjo su savo žvėriukėm in girią, ir sutemė. Ir jisai kalbėjo, kad
– Mane pagavo naktis: Dievas danguj, o aš ant žemės su savo žvėriukėm ir nebijau nieko.
Paskui pamačiau* ugnį vidury girios, nuėjau* pažiūrėt in tą daiktą. Tenai stovi boba ir kūrena ugnį.
– Boba, močiute, ar nepriimtum mane pergulėt?
– O kodėl tave nepriimčia? Tikt aš bijau tavo žvėriukių. Daleisk* tavo žvėriukes pabaustie, aš tada nebijosiu.
Aš atsakiau:
– Gali pabaust mano žvėriukes.
Ir ji pabaudė tais žvėriukes, ir pavirto in akmeną, ir tas žmogus sykiu pavirto in akmeną.
O jauniausias brolis ateina pas tuos beržus, kur tie broliai skyrėsi žėdnas sau. Atėjo ir ėmė apėjo api tuos tris beržus, ir ėmė bėgt kraujai. Jis, sakė, kad
– Mano vyriausias brolis nėra gyvs dabar.
Paskui jisai su savo žvėriukėm ėjo in tą miestą, in tą traktyrą ir rado visus liūdnus, kad karaliaus žentas prapuolė. O jie mislyja, kad jis tas pats, prasidžiugo visi, sakė:
– Tavę visur ieškome, o dabar išieškojome ir atradome tave.
Ir jie nuėjo parvedė karaliui žentą. Ir ėmė karaliūnaitė iš didelio džiaugsmo nepažino, mislyjo, kad jos pats parėjo. Ir ėmė klausinėjo karaliūnaitė:
– Kur tu buvai ik šolik?
– Aš ik šolik medžiojau.
Ir jisai suprato, kad jo brolio ieško.
Atėjus nakčiai, ėjo jiedu gult, ir ėmė pasidėjo šoblę in vidurį. Ėmė klausinėjo pas jįjį karaliūnaitė, sako:
– Kodėl tep padarei?
– Padėjau šoblę: rasi*, vaikščiodamas po girią, sulaužiau šakelę, tai rasi dideliai prieš Dievą sugriešiau.
Rytmety atsikėlęs, su savo žvėriukėm nuėjo in girią pamedžiot. Karaliūnaitė prašo:
– Atvesk žalnėrių, ir tegu su tavim aina sykiu in girią.
Ale jis ėmė nenorėjo, kad su juo aitų in girią, ir išėjo jis viens in girią. Ir ėmė užėjo naktis an jojo, ir ėmė šnekėjo:
– Dievas danguj, aš ant žemės su savo žvėriukėm, nieko nebijau.
Ir jis pamatė ugnį. Nuėjo pas tą ugnį, randa raganą kūrenant ugnį, ir jis prašėsi nakvynę. Jam atsakė ta boba:
– Galima* priimt in nakvynę. Tiktai bijau tavo šitų žvėriukių. Prašau daleist man pabaust šitais žvėriukes.
Ir pabaudė tais žvėriukes, ir pavirto jos in akmenį, ir sykiu jų gaspadorius pavirto in akmenį.
Paskui vidutinis brolis atėjo pas tuos beržus ir ėmė tuos apėjo ir rado kraujus bėgant. Sako:
– Ak, mano broliai dabar negyvi.
Paskui ėjo jisai su savo žvėriukėm in tą miestą ir nuėjo in tą traktiernę. Ir ėmė mislyjo tie miesčionys, kad atsirado karaliaus žentas. Ir ėmė klausinėt pas tą žmogų:
– Kur buvai, karaliūnaiti, ik šolik? Mes visur tavę ieškojom.
Ir jiejai nuėjo pas tą karaliūnaitę, ėjo jis sykiu. Karaliūnaitė klausinė:
– Kur tu buvai ik šolik?
– Aš medžiojau* ik šolik.
Nakčia guli jiedu in lovą, ir ėmė jisai pasidėjo šoblę in vidurį.
– Kodėl tep padėjai šoblę in vidurį?
– Užtai padėjau šoblę in vidurį: rasi dabar, kaip po girią vaikščiojau, nulaužiau šakelę ir sugriešiau prieš Dievą.
Rytmety atsikėlęs ėjo in girią ieškot savo brolių. Ale ta karaliūnaitė nenorėjo leist jo vieno. Sako jisai, kad
– Aš nenoriu didelio pulko.
Jisai ir medžiojo po girią su savo žvėriukėm. Jisai parpuola ant žemės ir klauso, ar neatsilieps jo brolių žvėrys. Ir atsiliepė dabar po žeme. Ale jis nežinojo, ant katro daikto atsiliepė žvėrys tos. Tai jis ėmė trūbyt, ant katro atsilieps, ir vėl atsiliepė žvėrys. Ir sutemė, ir jis kalbėjo:
– Dievas danguj, aš ant žemės: nebijau, turiu savo žvėriukes.
Nuėjo toliau, pamatė ugnį, pas tą ugnį boba ugnį kūrena. Ir ėmė kalbėjo su tąj boba:
– Močiut, ar nepriimtum mane in nakvynę?
– O kodėl aš nepriimčia tave in nakvynę? O kad aš bijau tavo žvėriukių. Daleisk savo žvėriukes pabaust.
– Koks aš būčia gaspadorius, kad aš duočia kitam savo žvėriukes baust. Pabausiu aš pats.
Ir ėmė davė ta boba savo rykščiukę, ir jisai paėmė rykščiukę, ir jis savo laputę kai pabaudė, tai ta laputė pavirto in akmeną. Ėmė ir savo nusiuntė levą, kad išpjautų aržuoliuką. Indėjo tą aržuoliuką ant ugnį ir sušutino ir pradėjo jį tai bobai duot:
– Atgydyk mano brolius ir tais žvėriukes.
Ir ėmė boba ragana atgydė tuos brolius ir tais žvėriukes. Ir ėmė iškilo iš akmenų, iš tų malkų, ir ėmė užkilo ir vaiskas baisus*, ir tę buvo didelė mynė*. Ir buvo tas didelis vaiskas jos, tos bobos, nužudytas. Tai jie parėjo namo su didele myne*, ir pamatė cėsorius, kad pareina tie žmonės, ir nepažino, katras yra jos pats, tos karaliūnaitės. Norėjo karalius jiem dovanot visiem trimi po karalystę. Ir ėmė šitie jaunesnysis ir vyresnysis dovanojo šitam vyriausiam, ir sako jiedu:
– Brolau, mes dabar jumi išgelbėjom no šito smerties, dabar gyvęk su karalienės dukteria.

FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas

FIKSAVIMO METAI: 1880

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pajiesys, k., Garliavos apylinkių sen., Kauno r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO APLINKYBĖS: K. Brugmano pastaba: papasakojo sena moteris S iš Pajiesio k., Garliavos apyl., 1880 m.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 361-367, Nr. 140
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 140
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 260-266
Litauische Volkslieder und Märchen aus dem Preussischen und dem Russischen Litauen / gesammelt von A. Leskien und K. Bruckman. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1882.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės. Paaiškinimai: sykį – orig. rozą medžioklės – orig. paliavonės žmogžudžiai – orig. razbainykai pasislėpė – orig. užsitajyjo vaistais – orig. liekarstom medžiojęs – orig. paliavojęs pagelbos – orig. ratunko vinys – orig. cvekai liūdni – orig. smūtni karietom – orig. drončkom minia – orig. nobaženstva baugint, baugino – orig. strošyt, strošino išgelbėjo – orig. išretavojo sargyba – orig. varta sargai – orig. vartaunykai nužudė – orig. nutrūčyjo kartą – orig. rozą daleisk – orig. pazvelyk rasi – orig. mažam galima – orig. možna medžiojau – orig. paliavojau (tik šioje vietoje) baisus – orig. strošnas myne – orig. zmyne; Bs. išn. Pas Brugmaną stovi: „zmynė“

Atgal