NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9421&OId=6610

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo pana, vardu Mangaryta, ir ji dievuota* buvo, ėjo per ligonius, per biednus. O ta pana – kuningaikščio sesutė. Ir turėjo močeką raganą. Išėjo brolis in kitas žemes ir paliko savo sesutei visą turtą*, o močekai liepė gert ir valgyt ir nesikišt in savo turtą. Ne po ilgo čėso močeka ragana gromatą rašė int kuningaikštį, sako:
– Sūnau mano, aš tau rašau gromatą, tavo sesuo jau pasileido ir pradėjo su kapitonais ir jenarolais gyvętie.
Ir brolis netikėjo*, kadai jo sesutė pradės tep gyvętie, ir liepė teip būt, kai buvai. Ale močeka ragana, norėdama Mangarytą nužudytie*, antrą gromatą rašė int kuningaikštį, kad
– Negaliu gyvęt šituose dvaruose*. Aš turiu bėgt iš čia, kad tavo sesutė vėl pasileido.
Atrašė kuningaikštis:
– Teip tegu buva, kaip buvo.
Ir trečią gromatą rašė močeka ragana:
– Jau turiu bėgt paskutiniu kartu* iš šito dvaro. Jau Mangaryta pametė savo panystę, išėjo su tais kareiviais* gyvęt.
Tai dabar tas kuningaikštis liepė imt Mangarytai nukirst rankas salik alkūnių ir paleist ant pūsčios: tegu ji aina sau.
Dabar ji nuėjo per girias in kito karaliaus žemę. Ir ji intėjo in karaliaus sodą ir intėjo in agurkų daržą ir rado vuogų, burna pasiekdama valgė. Ėmė užtiko agrodnykai šliūžes. Ejo pas karaliūnaitį pasakyt, kad
– Tokias dimnas šliūžes užtikom, daro labai baisią iškadą.
Liepė karaliūnaitis nedaryt jai smerties, paimt gyvą ir atvestie. Ėmė užtiko šventą Mangarytą tam sode tą iškadą bedarančią ir suėmė ir nuvedė pas karaliūnaitį. Ėmė pasidabojo karaliūnaitis tąj šventa Mangaryta. O jis nežiūrė, ką ji be rankų. Ir davė vanią padarytie ir Mangarytą išmaudytie. Ir jis su jąj apsiženyjo.
Ir jis int metus išvažiavo int kitas žemes. O ji, šventa Mangaryta, pagimdė tokį gražų sūnelį: iš šalių po žvaigždę, mėno pakaušė. Ėmė nurašė močeka ragana gromatą int karaliūnaitį:
– Važiuok arb aik greičiau namo. Tavo pati pagimdė žvėrį: nė šuva, nė meška, nė vilkas – negalim pasakytie.
– Liepė karaliūnaitis nedaryt nieko: tegu būva sau. Močeka ir rašė antru kartu jam gromatą:
– Negaliu žiūrėtie: juokiasis visi iš manę, kad paėmėm mes tokią marčią.
Liepė karaliūnaitis nieko nedaryt: tegu būva, iki aš parvažiuosiu. Ėmė močeka trečiu kartu nurašė gromatą:
– Bėgsiu aš iš to tavo dvaro, aš iš tos sermatos.
Liepė karaliūnaitis daugiau nieko nedarytie jai, imt abrūsą, tą vaiką pririšt jai prie krūtų: tegu ji sau aina. Ir ji turėjo da sunkesnę sau koronę. Ji negalėjo no žemės nieko paimt, ani vandenio atsigert. Ji vaikščiojo po girią ir užsimanė labai vandenio atsigert. Užtiko labai gražų beržyną ir ėjo pažiūrėt, kas yra tam beržyne, ir rado gražų šulniuką ir su rentiniuku, kap tik jai atsigert. Ėmė gėrė vandenį – ėmė nutrūko tas abrūsas no jos, ir inpuolė tas vaikelis in tą šulniuką. Šventa Mangaryta stvėrė su kumščiom tą vaikelį – ir jijė gavo rankas. Ale ji nesidžiaugė, ką ji gavo rankas, verkė labai, kad nuskandino sūnelį. Ji vaikščiojo po girią ir ilgai užtruko vaikščiodama. Atsiminė: „Aisiu pažiūrėt, ką kur nuskandinau sūnelį“. Atėjo – ties tuo šulniuku sėdi Motina švenčiausia, laiko šventos Mangarytos sūnelį. Pamatė šventą Mangarytą sūnelis:
– Aik šę, motina mano, štai kur aš asmu, tavo sūnelis, aš asu dideliai mokytas an visokių raštų rašytie. Dabar, motina mano, aisim abudu ieškot maisto, kasime šaknis ir valgysime.
Ir turėjo pilnus kešenius prisidėję.
Išeina iš girios int palaukes. Atsimena, kad
– Mano kuningaikščio palociai matyt. Mano sūnau, mano brolio, tavo dėdės, matyt palociai. Ar neisim pasižiūrėt in tuos palocius?
– Bijau, motina mano, kad nenužudytų tas dėdė kuningaikštis abiejų mudviejų.
– Nebijok, vaike mano, nepažins jau mudviejų: aš turiu rankas, mane paleido be rankų, užtai nepažins nieks.
Nueina šventa Mangaryta su savo sūneliu pažiūrėt, kas yra tam dvare kuningaikščio. Randa didelį balių. Tasai kuningaikštis ir tasai karalius stovi an gonkų ir kuningaikščio močeka ragana ir didelė mynė* ponų stovi. Atėjo šventa Mangaryta, prašo, kad priimtų pasakyt vieną storiją, kaip šventa Mangaryta pradė gyvęt ant svieto. Močeka suprato, kad Mangarytą parė in tuos pačius palocius, ji sakė:
– Aik tu šalin, tu apskurus apdriskusi Niekam asi neverta! Mes šitokie ponai karaliai, yra toki seimai dideli – ar tau gražu rodytis čia?!
Jijė, šventa Mangaryta, prašėsis pas kuningaikštį:
– Duokit man tokią stanciją, kad aš galėčia jum viską išpasakyt.
Kuningaikštis nuvedė in palocius ir pasodino už stalo. Atnešė didelius gėrimus* ir valgius. Ale šventa Mangaryta nenorė valgyt tokių didelių valgių, ji išsiėmė iš savo kešeniaus ir pasipylė šaknių visokių ant stalo ir kalbėjo:
– Per dvylika metų, matot, koks mano buvo valgis.
Ir dabar pradėjo kalbėt:
– Buvo šventas kuningaikštis, turėjo savo sesutę labai dievuotą, ir ėjo per visokius lazarietus, per visokius biednus. Ir kuningaikštį pašaukė in kitas žemes. Ir atrašė močeka ragana, atsiuntė* gromatą, kad „Pasileido tavo sesutė: pradė gyvęt su visokiais žalnieriais*“. Liepė tasai kuningaikštis nukirst rankas salik alkūnių ir nuvest in girią: tegu aina sau. Ir ji nuėjo int karaliaus sodą ir padarė iškadą, pradėjo valgyt agurkus. Ir užtiko agrodnykai dideles šliūžes ir davė žinią karaliūnaičiui, kad padaro kažin kokia
paukštė iškadą. Ir liepė karaliūnaitis atvest gyvą tą žvėrį. Pagavo šventą Mangaryta tam sode.
Klauso tas kuningaikštis, supranta, kad „Aš turėjau tokiu vardu savo sesutę, ir rasi* ta pati sesutė bus“. Ėmė ir močeka suprato, kad bus ta pati Mangaryta. Labai ji nusigando, kad jai bus dabar smertis. O sesutė dabar baigia sakyt, kad
– Ji, ta šventa Mangaryta, ėmė su tuo karaliūnaičiu apsiženyjo. Ir tuoj išjojo in kitas žemes karaliūnaitis. Ir ji pagimdė tokį gražų labai sūnelį: iš šalių po žvaigždę, mėno pakaušė. Labai visus palocius nušvietė tasai mažas sūnelis. Paskui tasai karaliūnaitis liepė močekai išvest ir pririšt jai tą sūnelį prie krūtų ir paleist.
Supranta tas karaliūnaitis, kad „Tai mano pati“.
– Ir užsimanė šventa Mangaryta gert. Ir nuėjo in tokį beržyniuką labai gražų, ir rentiniuks kap tik jai atsigert. Kap gėrė, ir nutrūko raikštė jai no pečių – ėmė ir inmetė savo sūnelį. Stvėrė kaip galėdama kumštėm išsiimt ir ėmė rankas gavo. Ji nesidžiaugė, kad ji gavo rankas, tik ji verkia sūnelio. Ateina ne už ilgio pasižiūrėt – randa savo sūnelį besėdintį, Motina švenčiausia jį mokino an didelio mokslo. Ir ėjo su visu džiaugsmu šventa Mangaryta, kad atrado sūnelį: „Aime, sūneli, in palaukę: matyt mano brolio kuningaikščio palociai“. – „Neikim, motina, pažiūrėt, dabar nužudys abudu“. – „Aime, nebijokim dabar pažiūrėt“. Ateina – kad didelis surinkimas karalių ir senatų visokių pas mano brolį kuningaikštį yra. Ar pažįsti, broli, kad aš asu tavo sesutė?
Ėmė tas suprato karaliūnaitis, ėmė didelį džiaugsmą, kad šventa Mangaryta parėjo per pakūtas. Ir pribėgo tą vaikelį ir bučiavo su dideliu džiaugsmu ir šventą Mangarytą labai linksmino*. Paskui liepė tarnam* iškast didelę duobę ir akmenų labai raudonų primest in tą duobę, ir liepė ko labiausia iškūryt pečių ir inmest močeką: tegu sudega ta ragana! Dabar džiaugsmas gyvęt su sesute, su šventa Mangaryta, ir gyvenimas buvo labai gražus.

FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas

FIKSAVIMO METAI: 1880

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pajiesys, k., Garliavos apylinkių sen., Kauno r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO APLINKYBĖS: K. Brugmano pastaba: papasakojo sena moteris S iš Pajiesio k., Garliavos apyl., 1880 m.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 367-371, Nr. 141
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 141
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 266-267
Litauische Volkslieder und Märchen aus dem Preussischen und dem Russischen Litauen / gesammelt von A. Leskien und K. Bruckman. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1882.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės (sukrikščioninta). Paaiškinimai: dievuota – orig. pabažna turtą– orig. majontką netikėjo – orig. nevieryjo nužudytie – orig. nutrotytie dvaruose – orig. majontkuose kartu – orig. rozu kareiviais – orig. saldotais mynė – orig. zmynia; Bs. išn. Pas Brugmaną: zmynė gėrimus –- orig. trunkus atsiuntė – orig. atleido žalnieriais – orig. maskoliais rasi – orig. musėt linksmino – orig. tiešino tarnam – orig. slūgom

Atgal