NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9754&OId=6867
PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk karaliaus mieste gyveno labai mokytas žmogus. Tam pat mieste buvo ir vienas labai pavargęs žmogus, kuris turėjo sūnų. Kada jo sūnus paaugo, tai jis ir nuleido jį pas tą mokinčių mokytis. Jisai mokinosi teip gerai, kad per trumpą laiką jis jau mokėjo geriau už savo mokytoją. Ant galo jau mokytojas pradėjo labai pavydėt jam ir norėjo jam galą padaryt. Teip vieną sykį jis jį susitiko ainant keliu, parsimetė, išlupo jam akis ir užsodino ant stuobro, kuris stovėjo vidurij lankutės. Jisai nabagas, spangas būdamas, ilgai sėdėjo ant stuobro. Ir teip apė vidurnaktį klauso jis, kad atbėga vilkas, lapė ir meška. Atbėgo pas stuobrą, pasisveikino ir pradėjo klaust vienas kito, kaip jam ainasi. Iš pirmo paklausė jie meškos:
– O ką, Mikuti, kaip tav ainasi?
– Man visai gerai ainasi, – atsakė Mikutis. – Karaliaus duktė apsirgo, tai jis su daktarais dažnai valgo ir geria, o aš po jo langu sėdžiu ir int jį žiūrau, tai štai ir išmeta jis man šmotą kokios keptos vištos arba zuikio. Kada aš jau priėdu, tai bėgu no dvaro int girią, ale bet dažnai mane šunes labai supjauna, ale tai man ir nieko nekenkia: aš, bėgdama int girią, perbėgu per mažą upelį, ir mano tuojaus viskas sugyja.
Paskui jie paklausė vilką, ir tas atsakė:
– Mieste vandens suvis mažai, tai gyventojai visi varo gyvulius girdyt in prūdą, kuris suvis arti prie girios, tai aš vis nusistveriu tai avukę, tai veršiuką, tai kumeluką ir savo duoną vis turu.
Kada jie paklausė laputės, tai ji tarė:
– Mieste vandens nėra, ir antys, žąsys viso miesto per dienas po prūdą narsto, tai aš vis iš pulko nusitveriu ar antukę, ar žąsuke, ir man vis – gyvenimas.
Ant galo meška tarė:
– Kad kas žinotų, no ko karaliūnutė serga ir kaip miestą vandeniu apleist ir aprūpyt, tai mes visi badu mirtume. – Mikutis, tai viską žinodamas, ir išpasakojo: – Karaliaus duktė, – sako, – serga ve no ko: jos pamestą žiedą prarijo pamatinė*, ir nog to ji kūsta ir serga. O kad kas tą vidurij miesto gulintį akmenį atverstų, tai visam mieste atsirastų daug šaltinių ir šoželkų, ir jie ančių, žąsų ir gyvulių nevarytų pas prūdą, tai mums būt ne gyvenimas.
Po šitai šnektai jie atsisveikino ir nubėgo žėdnas savo keliu.
Švintant jojo pro jį keli žmonės, ir jisai paprašė, kad jie jį nukeltų ir nuvestų pas pirma pasakytą upelį. Kaip jį nuvedė pas upelį ir gavo nusipraust, tai tuojaus pasveiko ir nuvėjo pas karalių. Karaliaus duktė labai sirgo, ir niekas ją negalėjo ištaisyt. Atėjęs pas karalių, mokytinis, viską žinodamas, apsiėmė ištaisyt jo dukterį. Kaip tik jam karalius pavelijo, tai jis tuojaus pradėjo grindis kapot. Atrado tą pamatinę, užmušė ją ir išėmė jos žiedą, užmovė jį ant karaliūnutės piršto. Po šito darbo karaliūnutė tuojaus pasveiko, o jis gavo labai dideles dovanas no karaliaus.
Potam jis, vieną sykį vaikščiodamas po miestą, klausė žmonių:
– Ar jus norit vandens?
Žinoma, visi suriko, kad „norim“. Tada jis liepė visur po miestą iškast šoželkas ir ravus dėl vandens. Kaip tik viskas buvo parengta, teip jis priėjęs atvertė akmenį, ir visos iškastos šoželkos priėjo vandens. Potam už visus tuos gerus darbus karaliui ir žmonėms jį visi labai mylėjo ir uždėjo jį vyriausybėn pagal karalių patį.
Vieną sykį jis susitikęs su tuo savo mokytoju ir išpasakojo jam viską, kaip jis pasveiko ir kaip jis in tą gerą duoną intėjo. Paskui tas mokytojas tarė:
– Kasžin ar negaučia ir aš progą paklausyt ant to stuobro, ką vilkas, meška ir lapė šneka?
– O kodėl ne, – atsakė šitas. – Ale tau tik reikia akis išlupt, kai tu ir man padarei.
Na, jau jis apsiėmė. Jiedu kitą dieną abudu nuvėjo pas tą stuohrą, anas išlupo mokytojui akis, užsodino jį ant stuobro ir nuėjo namon.
Aplink vidurnaktį atėjo vėl visi trys žvėrys ir pradėjo šnekėt apė savo vargus. Ir laputė tarė:
– Turbūt čion kas buvo, kuris viską girdėjo ir nuėjęs viską padarė.
Mikutis sakė:
– Karaliūnutė pasveiko, ir man peno daugiau nėra.
Vilkas tarė:
– Miestas vandens turi ir už tai savo kaiminės daugiau girdyt nevaro – ir man ne gyvenimas.
Laputė užbaigė:
– Mieste vandens yr ik valiai, ir antys su žąsimi daugiau neateina in prūdą maudytis, ir aš retai ieškodama ką nors sustveriu.
Pabaigę savo šnektas, jie norėjo atsisveikyt, kaip sykiu laputė pakėlus galvą ir pamatė ant stuobro sėdintį žmogų ir tarė:
– Turbūt šitas laidokas, kuris viską girdėjo ir viską padarė.
Tuom tarpu pakėlė galvas ir kiti, o meška neilgai laukus pasistvėrė jį ir nusitraukė ant žemės ir visą, kaip labai alkani, po vieną šmotuką išnešiojo mėsą didžiojo mokytojaus.
Mirus tokiu būdu savo mokytojui ir nevidonui, jisai su savo visais giminėmis padarė balių, ant katro ir mane paprašė, čėstavojo vynu ir midumi. Aš viską valgiau, gėriau, dūšios neregėjau, per ūsus varvėjo, burnoj neturėjau. Kap aš ėjau namon, tai ponas mane apdovanojo viskuo. Davė man popieriaus žiponuką, sviesto kepurukę, stiklinius čebatukus, ir aš pėsčias ėjau namon. Tada buvo purvynas, ir aš, išėjęs ant plento, nusikratysiu purvyną no čebatų. Ale nepaspėjau aš patrepsėt, kaip mano čebatukų pabiro tik šmotai. Ainant namon mane ištiko vėjas ir žiponuką mano sudraskė in šmotukus, o prė tam saulutė visą skrybėlaitę sutarpino, ir aš basas, vienmarškinis, vienplaukis parbėgau namon pas savo tėvus.
FIKSUOTOJAS: Eduardas Volteris
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kybartai, Vilkaviškio pav.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 139-142, Nr. 70
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 70
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: pamatinė – Bs. skl. rupūžė